Ardvisura Anahita

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Ankstyvojoje Avestoje Ardvisura Anahita įsivaizduota kaip galinga upė

Ardvisura Anahita (av. Arədvī Sūrā Anāhitā) – senovės iranėnų mitologijoje tai vandenų ir vaisingumo deivė. Avestoje (V jašta) jei paskirta atskira giesmė Ardvisur jašt.

Dievavardis reiškia „galingoji, nepažeistoji (t. y., tyroji) Ardvi“. Pats žodis ardvi neaiškios kilmės, galimai susijęs su drėgme.

Pradžioje Ardvi buvo žinoma kaip pasaulinių vandenų, tekančių nuo dangiškoje karalystėje stūksančių kalnų viršūnių, versmė. Vėliau šiuo vardu pradėti vadinti ir patys vandenys, upės (aban), duodantys pradą žemės upėms ir vandenims.

Vokiečių tyrinėtojo H. Niubergo teigimu, Ardvisuros Anahitos kultas susiklostė tarp Syrdarjos pakrantėje gyvenusių iranėnų klajoklių, o sėslūs iranėnai garbinę Mitrą. Avestoje podraug randami tiek Ardvisuros Anahitos, tiek Mitros kultai. Avestoje Anahita aprašoma kaip nuostabi mergina, besiilginti princo, kuris ją šlovinsiąs. Ji laikoma paties Ahura Mazdos dukterimi. Aukojant jos prašoma suteikti jėgos ir galybės. Sakoma, kad ją meldžia tiek iranėnų, tiek turanų kunigaikščiai, bet ji išpildanti tik pirmųjų prašymus. Ahuramazdai ji duoda Zaratustrą, Ijmei – viešpatavimą tarp žmonių ir devų, Kersaspai – pergalę prieš siaubūną Gandarvą ir kt. Ardvisura Anahita padeda Atvijos sūnui Traetaonui apsiginti nuo Aži Dahaku, Zarivarijui įveikti Ardžadaspą. Tačiau ji atsisako padėti žmones pražudyti panūdusiam Aži Dahakai bei suktam turanui Frangrasjanui, ketinusiam pagrobti karališką nimbą (hvarną).

IV–VI a. vaza, spėjama, kad vaizduojanti Anahitą

Dalis Ardvisuros Anahitos vardo perėjo į šiuolaikinę persų kalbą kaip Nahid – ji laikoma Veneros planetos pavadinimu ir įasmeninimu. Taip pat žinoma Anahita armėnų mitologijoje, iš iranėnų deivės galėjusi kilti senovės graikų minima deivė Anaitida, garbinta Mažojoje Azijoje.[1]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Мифы народов мира. Ардвисура Анахита , И. С. Брагинский – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.