Antisionizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sionizmą smerkiantis protestas Melburne

Antisionizmas – priešiškumas sionizmui, žydų nacionalistinei ideologijai. Savita antisemitizmo dalis, dažnai paslėpta jo forma.[1] Atsirado XX a. pradžioje dėl žydų ir arabų bendruomenių konfliktų Palestinoje, ypač sustiprėjo 1948 m. įkūrus Izraelio valstybę.[1] Jo šalininkų teigimu, Izraelio, žydų valstybės, įkūrimas Palestinoje buvo neteisėtas.[2]

Iki 1948 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki Antrojo pasaulinio karo antisionizmas dėl įvairių priežasčių buvo plačiai paplitęs tarp žydų. Žydai ortodoksai priešinosi sionizmui, nes jis „užkerta kelią mesijui“.[3] Pasaulietiniai žydai nesutiko su idėja, kad žydų tautybė yra tautinė ar etninė tapatybė. Antisionizmas žydų diasporoje įveiktas tik XX a. 4 dešimtmetyje, kai Europoje sąlygos žydams radikaliai pablogėjo, o po Antrojo pasaulinio karo paaiškėjo didžiulis Holokausto mastas.[4] Po to žydų antisionistinės grupės iširo arba virto prosionistinėmis organizacijomis, nors daugelis mažų grupių išsaugojo ankstesnę reformuotojo judaizmo tradiciją atmesti sionizmą.[5] Nežydų antisionizmas apėmė bendruomenines ir religines grupes, o Palestinos arabai priešinosi „kolonijiniam savo tėvynės atėmimui“. Priešiškumas sionizmui buvo ir tebėra plačiai paplitęs arabų pasaulyje, ypač tarp palestiniečių.

Po Izraelio įkūrimo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1948 m. įkūrus Izraelio valstybę, arabų ir žydų bendruomenių konfliktai virto tarpvalstybiniais karais su Izraelio kaimynais. Antisionizmas tapo daugelio arabų šalių valstybine politika.[1]

Sovietų Sąjungoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sovietų Sąjungoje antisionizmu buvo dangstomas antisemitizmas.[1] Vietinių žydų simpatijos Izraeliui, emigracinės nuotaikos ir pastangos buvo slopinamos. SSRS buvo kritikuojama Izraelio užsienio ir ekonominė politika, organizuotos antisionistinės kampanijos, naikintos žydų organizacijos, žydai atleidinėti iš vadovaujamų postų, kaltinti kosmopolitizmu, persekioti norintieji emigruoti į Izraelį.[1]

1953 m. sovietų valdžia išgalvojo vadinamąją Gydytojų bylą, kai grupė žydų gydytojų apkaltinti sąmokslu nužudyti SSRS lyderius.[6]

Dabartinis Palestinos autonomijos prezidentas Machmudas Abasas 1982 m. baigė Maskvos Patriso Lumumbos tautų draugystės universiteto aspirantūrą (disertacijos tema – „Kita pusė: slaptas nacizmo ir sionizmo ryšys“).[7]

Kaltinimai rasizmu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1975 m. Sovietų Sąjungos ir arabų valstybių pastangomis Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 3379, smerkiančią sionizmą kaip rasizmo ir rasinės diskriminacijos formą.[8] 1991 m. ji buvo atšaukta.[9]

Antisionizmas ir antisemitizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sionizmo šalininkai pažymi jo sėkmę kuriant žydišką Izraelio valstybę Palestinos regione ir siekia pavaizduoti antisionizmą kaip pasipriešinimą Izraeliui ir žydų buvimui regione. Sionizmo rėmėjai dažnai pabrėžia, kad kai kurie antisemitai laikosi antisionistinių pažiūrų. Sionizmo, antisionizmo ir antisemitizmo santykis diskutuojamas: kai kurie akademikai ir organizacijos mano, kad antisionizmas iš esmės yra antisemitizmas arba naujasis antisemitizmas. Tačiau kiti atmeta bet kokią sąsają kaip nepagrįstą ir būdą užgniaužti Izraelio ir jo politikos kritiką, įskaitant Vakarų Kranto okupaciją.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 „Antisionizmas“. www.vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-10-14. {{cite web}}: Išorinė nuoroda parametre |website= (pagalba)
  2. Mor, Shany. "On Three Anti-Zionisms." Israel Studies, vol. 24, no. 2, summer 2019, pp. 206+. Gale In Context: World History. Accessed 2 Nov. 2022.
  3. Brasher 2006, p. 70.
  4. Kolsky 2009, p. 333.
  5. Halperin 1961, pp. 451–452.
  6. „DOCTORS PLOT“. Encyclopaedia Judaica. Jerusalem, Israel: Encyclopaedia Judaica. 1972. pp. 144–145. OCLC 651524877 – via Internet Archive.
  7. Rosenberg, Yair (27 April 2014). „Sorry, New York Times: Abbas Is Still A Holocaust Denier“. Tablet. Nuoroda tikrinta 27 March 2015.
  8. Frum, David (2000). How We Got Here: The '70s. New York, New York: Basic Books. p. 320. ISBN 0-465-04195-7 – via Internet Archive.
  9. „United Nations General Assembly Resolution 46/86 voting record“. United Nations. Suarchyvuotas originalas 12 August 2018. Nuoroda tikrinta 27 February 2014.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]