Anglo-normanų literatūra

Anglo-normanų literatūra yra literatūra sukurta senąja prancūzų kalba (anglo-normanų dialektu) viduramžių Anglijoje.

Normanų kalba į Angliją pateko kartu su Vilhelmu Užkariautoju. Po normanų užkariavimo normanų kalba tapo Anglijos didikų kalba. Visą XII amžių anglo-normanų dialektas (normanų kalbos, naudotos Anglijoje variantas) kartu su lotynų kalba buvo literatūrinė Anglijos kalba ir buvo naudojama dvare iki XIV amžiaus. Tik nuo Henriko VII valdymo anglų kalba tapo gimtąja Anglijos karalių kalba. Anglo-normanų kalba keitėsi ir ėmė skirtis nuo senosios normanų kalbos, kuria buvo kalbama Normandijoje. Prancūzų kalbos anglo-normanų dialektas egzistavo iki XV a. pradžios, tačiau jo nuosmūkis prasidėjo dar XIV a. septintajame dešimtmetyje, kai šis dialektas nustotas naudoti teismuose. 1363 m. kancleris parlamento posėdį pradėjo anglų kalba sakoma kalba. Prancūzų kalbos prestižas išliko aukštas. Šimtamečio karo metu prancūzų kalbos mokytąsi vis mažiau, o anglo – normanų literatūra išnyko, nors prancūzų kalba išliko klasikine teismų kalba iki XVII amžiaus. Ji tebėra oficiali kalba Čenelio salose (Channel Islands), nors anglų kalba ten tapo dominuojančia nuo 1901 m.

Anglo – normanų literatūros klestėjimo periodu laikomas laikotarpis nuo XII a. pradžios iki XIII a. pirmo ketvirčio pabaigos. Šio laikotarpio pabaiga sutampa su prancūziškųjų provincijų praradimu, tačiau literatūros ir politinė istorija tiksliai nesutampa, todėl pirmojo laikotarpio pabaigą tiksliau žymi William the Marshal istorijos pasirodymas 1225 m. Tuometinis karalius Henrikas II ypač globojo rašytojus. Jo raginimu savo istorijas sukompiliavo Wace ir Benoît de Sainte-Maure, Henriko II valdymo laikotarpiu savo poemas sukūrė Marija Prancūzė. Su Henriku II susijęs įvykis - Thomas Becket nužudymas - sukėlė bangą rašinių, kurių dalis buvo parašyti anglo–normanų kalba. Jo laikais pasirodė poetų Béroul ir Tomo Brito kūriniai.

Pasakojamoji literatūra

Epinis žanras

Prancūzų epinė poezija Anglijoje pasirodė ankstyvuoju periodu. Manoma, kad Rolando giesmė buvo giedama Hastingso mūšyje, o kai kurie anglo-normanų chansons de geste išliko iki šių dienų. Pélerinage de Charlemagne buvo išlikęs tik anglo–normaniškame rankraštyje (dabar dingęs), nors autorius akivaizdžiai buvo paryžietis. Seniausias išlikęs Rolando giesmės rankraštis taip pat yra rašytas Anglijoje.

Nors epinės poezijos paplitimas Anglijoje nepaskatino sukurti naujų chansons de geste, ji paskatino literatūrinio skonio tokiai literatūrai susiformavimą ir turėjo įtakos tokiems pasakojimams kaip Romance of Horn, Bovon de Hampton, Guy of Warwick, Waldef ir Fulk Fitz Warine. Nors paskutinieji kūriniai iki šių dienų išliko tik prozinėje versijoje, jose yra išlikę aiškūs ankstesnės poetinės versijos ženklai.