Andrius Dubinskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Andrius Dubinskas (1868 m. lapkričio 20 d. Gulbiniškių kaime, dab. Vilkaviškio rajonas1945 m. balandžio 17 d., NKVD kalėjime) – teisininkas, spaudos bendradarbis, visuomenės veikėjas, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas, pedagogas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje. Studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje ir ją baigė teologijos magistro laipsniu. Po to, 1901 m. baigė Peterburgo universiteto teisės fakultetą. Peterburge tarnavo valdininku Senate ir Finansų ministerijoje, mokytojavo. Aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje. Iš caro valdžios buvo gavęs leidimą leisti lietuvišką laikraštį, kurį, kun. Pranciškui Būčiui tarpininkaujant, perleido Jonui Totoraičiui. Pastarasis grįžęs į Seinus ėmė leisti laikraštį Šaltinis.

Peterburge A. Dubinskas per Suomiją gaudavo "Tėvynės Sargą" ir "Žinyčią", juos išsiuntinėdavo paštu. Kad nesukeltų įtarimo, siunčiami vokai turėjo Senato štampą.

Artimai susipažino su Vidaus reikalų ministerijos valdininku Strolmanu, kuriam buvo pavesta ruošti medžiagą ir pristatymą Ministrų komitetui lietuviškos spaudos lotynų rašmenimis reikalu. Ministerija 1903 m. jau buvo galutinai nusistačiusi leisti lietuviams spaudą lotyniškomis raidėmis tik maldaknygėms ir kalendoriams spausdinti, ir šiam savo sumanymui jau buvo gavusi kitų suinteresuotų institucijų pritarimą. Andrius Dubinskas įprašė Strolmaną pristatymą Ministrų komitetui pristabdyti ir surasti pretekstą surinkti papildomos medžiagos. Buvo užklaustas ir naujai paskirtas Vilniaus generalgubernatorius Sviatopolk- Mirskij. Jo nuomonė suteikė pagrindo klausimą svarstyti iš naujo. To išdavoje 1904 m. spauda lietuviams buvo grąžinta be jokių suvaržymų.

1921–1922 m. tarnavo Lietuvos konsulu Petrograde. Grįžęs Lietuvon 1924 m., mokytojavo, 1928-1933 m. buvo Prienų taikos teisėjas ir Marijampolės apygardos teismo narys, o 19341938 m. – Kauno apygardos teismo pirmininkas.

Nuo 1890 m. bendradarbiavo „Ūkininke“, „Tėvynės sarge“, „Vilniaus žiniose“, „Varpe“, „Draugijoje“ ir kituose.

Lietuvą užėmus Raudonajai Armijai, 1945 m. suimtas ir kalėjime nukankintas.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuviškoji enciklopedija, t. 9, Kaunas, 1939, p. 78-79.