Andrius Žibikas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Andrius Žibikas
Gimė 1952 m. lapkričio 19 d. (71 metai)
Vilnius, Lietuva
Sutuoktinis (-ė) Rita Žibikienė (g. 1957 m.) – Vertėja

Andrius Žibikas (g. 1952 m. lapkričio 19 d., Vilniuje) – Lietuvos teatro ir kino dailininkas, estrados ir kultūros renginių apipavidalintojas, šviesos dailininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1976 m. baigė Lietuvos dailės instituto dizaino katedrą (Meninis apšvietimas ir šviesų projekcijos muzikiniuose teatruose). 1976–1980 m. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vyriausias šviesos dailininkas. 19811986 m. – Lietuvos nacionalinės filharmonijos dailininkas. 19881991 m. Lietuvos rusų dramos teatro vyriausias dailininkas. 1991–1993 m. Lietuvos dailės fondo direktorius, galerijos „Arka“ direktorius. 19952005 m. Lietuvos nacionalinio dramos teatro pastatymų techninis direktorius, 19971998 m. direktorius. 2005–2010 m. Valstybinio mažojo teatro vadovo pavaduotojas, ėjo vadovo pareigas.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukūrė apie 50 scenovaizdžių įvairiems Lietuvos teatrų spektakliams. Apipavidalino daugiau kaip 150 jubiliejinių estrados ir kultūros renginių. Bendradarbiavo su režisieriais R. Tuminu, G. Žiliu, M. Karkleliu, J. Popovu, A. Šlepiku, V. Kernagiu, K. Smoryginu ir kitais. Lietuvos kino studijoje dirbo su Algimantu Puipa, „Nordisk film“ su Jo Strongrenu ir Runaru Hodne. 1978 m. Vilniaus lėlės teatre sukūrė dekoracijas ir lėles R. Maskovos „Vejuosi žirgus“ ir R. M. Meterlinko „Žydroji paukštė“. Scenografijoje draminiai konfliktai ryškinami kontrastiniu apšvietimu, skirtingomis medžiagomis, metalo konstrukcijomis, architektūrinių formų ir audinių deriniais.[Lietuvos teatro ir dailės žodynas | 343-347 psl 1]

Scenografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymiausi darbai:

Teatre:

  • V. Rimkevičius. Ėjimas į Santą Krusą. 1980 m. Rež. M. Karklelis, Klaipėdos Dramos teatras.
  • J. Švarcas. Sniego karalienė. 1983 m. Rež. R. Tuminas, Lietuvos Nacionalinis Dramos teatras.
  • G. Miuleris. Tyli naktis. 1983 m. Rež. R. Tuminas, Lietuvos Nacionalinis Dramos teatras.
  • D. Marelas. Langustos juokas. 1987 m. Rež. J. Popovas, Lietuvos Rusų Dramos teatras.
  • Dž. K. Menotti. Mediumas. 1989 m. Rež. G. Žilys, Klaipėdos muzikinis teatras.
  • S. Šaltenis. Lituanika. 1997 m. Rež. R. Tuminas, Lietuvos Nacionalinis Dramos teatras.
  • Dž. Rodaris. Čipolinas. 1997 m. Rež. E. Jaras, Lietuvos Nacionalinis Dramos teatras.
  • Ž. Ofenbachas. Orfėjas pragare. 1998 m. Rež. G. Žilys, Kaunos Valstybinis Muzikinis teatras.
  • E. E. Schmit. Svečias. 2001 m. Rež. V. Dapšys, Lietuvos Nacionalinis Dramos teatras.
  • R. Cooney. Meilė pagal grafiką. 2005 m. Rež. A. Večerskis, Lietuvos Nacionalinis Dramos teatras.
  • G. Nagornyj. Live – Live. 2010 m. Rež. J. Popovas, Lietuvos Rusų Dramos teatras.

Kine:

  • Nušauti žmogų. 1983 m. Rež. R. Tuminas, Lietuvos televizija
  • Elektroninė sienelė. 1985 m. Rež. A. Puipa, Lietuvos kino studija
  • Planas B. 2003 m. Rež. Jo Strongren, Runar Hodne, Nordisk film

Renginiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Estradinės muzikos festivalis „Baltijos jaunystė“, Palanga. 1979–1986 m.
  • Tarptautinis teatro festivalis „Kaitos taškas“, Vilnius, 1996 m.
  • Lietuvos dainų šventės, Vilnius, 1998–2003 m.
  • Pirmas Pasaulio Litvakų suvažiavimas, Vilnius, 2001 m.
  • Tarptautinis kongresas „WoMen & Democracy“, Reikjavikas, Vilnius. 2003 m.

Vertinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos Kultūros Ministerijos premija 1983 m. J. Švarcas „Sniego karalienė“

Specialūs diplomai už festivalio „Baltijos jaunystė“ scenografijas. 1984–1986 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Raimonda Bitinaitė - Širvinskienė. Leidykla - Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. 2013 m.

  1. Scenografijoje draminiai konfliktai ryškinami kontrastiniu apšvietimu, skirtingomis medžiagomis, metalo konstrukcijomis, architektūrinių formų ir audinių deriniais.

Lietuvos teatro istrorija. 1980-1990 m. Repertuaras. Leidykla - Kultūros, filosofijos ir meno institutas. 2009 m. | 504 psl

Lietuvos dainų švenčių tradicija. - Leidykla - Lietuvos liaudies kultūros centras. 2014 m. | 217,225,245 psl.