Alfonsas Mėlynis-Vaikutis
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Alfonsas Mėlynis-Vaikutis | |
|---|---|
| Gimė | 1897 m. sausio 13 d. Naršėnai, Antalieptės valsčius |
| Mirė | 1949 m. rugpjūčio 2 d. (52 metai) Mordovija, Javos lageris |
| Tėvas | Aleksandras Mėlynis |
| Motina | Ona Zabielaitė |
| Sutuoktinis (-ė) | Stefanija Blaževičiūtė |
| Vaikai | Vanda Repšienė, Genė Mėlynytė, Janina Cicėnienė, Danguolė Kondratavičienė, Rimantas Mėlynis, Stasys Mėlynis, Jonas Rimaldas Mėlinis. |
| Veikla | nepriklausomybės kovų dalyvis, ūkininkas, seniūnas |
| Žymūs apdovanojimai | |
Alfonsas Mėlynis-Vaikutis (1897 m. sausio 13 d. Jakunčiuose, Antalieptės valsčius – 1949 m. rugpjūčio 2 d. Mordovijoje, Javos konclageryje) – Nepriklausomybės kovų savanoris, dviejų Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tėvui anksti mirus motina ištekėjo už Kazimiero Vaikučio ir persikėlė į jo tėviškę Jakunčių kaime, tad Alfonsas užaugo su patėvio pavarde.
Veikla nepriklausomybės kovose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1919 m. birželio 17 d. Alfonsas savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenės I pėst. LDK Gedimino pulką. Po mėnesio apmokymų Vyžuonėlų dvare, skiriamas į 4 kuopą ir siunčiamas į Zarasų frontą Kruopelių – Murliškių linijoje. Tuo metu bolševikų kariuomenė buvo įsitvirtinusi Bružų kaime, abipus plento Utena–Zarasai ir šiose pozicijoje laikėsi iki 1919 m. rugpjūčio 24 d. Tos dienos 13 val. Pirmasis pėstininkų pulkas pradėjo puolimą ir išmušęs bolševikus iš Bružų – Galminių pozicijų, pergalingai vijo iki Zarasų miesto.
Šiose puolamose kautynėse pasižymėjęs Alfonsas Mėlynis – Vaikutis apdovanojamas pirmuoju Vyčio kryžiumi (1919 m. gruodžio 9 d. Lietuvos kariuomenės vado įsakymas Nr. 202). Vėliau karžygis pasižymėjo 1919 m. lapkričio 22 d. Radviliškio kautynėse su bermontininkais ties Radviliškiu, 1920 m. spalio mėn. – su lenkais ties Perloja, Už tai 1921 m. sausio 14 d. įsakymu kariuomenei Nr. 9 apdovanotas antruoju Vyčio kryžiaus ordinu. 1921 m. gruodžio 2 d. paleistas iš kariuomenės į atsargą jaun. puskarininkiu.
Vėlesnė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gyventi sugrįžo į Jakunčių kaimą. 1924–1927 m. tarnavo Zarasų pasienio policijos Suntupių ruože. Palikęs tarnybą pasienio policijoje, ūkininkavo Kunotų kaime, (Zarasų apskr.) iš Vencavų dvaro gautame ūkyje. Buvo aktyvus šaulių sąjungos narys, Naujasodžio apylinkės seniūnas, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis.
Artėjant antrai sovietinei okupacijai, pasitraukė į Žemaitiją, stojo į Tėvynės apsaugos rinktinę, dalyvavo kautynėse su sovietine kariuomene 1944 m. spalio 6 – 7 d. Sedos kautynėse. Po nesekmingų kautynių apsigyveno Maišiagaloje, dirbo Kiemelių daržininkystės ūkyje ūkvedžiu, 1946–1947 m. staliumi Vilniaus vyno – degtinės gamykloje.
Gyvenimo pabaiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1947 m. birželio 9 d. NKVD suimtas, tardytas, kankintas Zarasuose, Vilniuje, sudaryta nebūtų nusikaltimų byla, kurios pagrindu 1948 m. sausio 15 d. Pabaltijo karinės apygardos tribunolo nuteistas 25 m. kalėti. Mirė 1949 m. rugpjūčio 2 d. Mordovijoje, Javos konclageryje.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- LCVA, f. 929, ap.6, byla 89, lap. 108, f. 930, ap. 6, byla 2365, lap. 38, f. 930, ap. 7. byla 827, lap. 91 – 72
- Lietuvos Ypatingasis archyvas. A. Mėlinio – Vaikučio b/byla Nr. 10383
- „Lietuvos žinios“ 1926 m. liepos 1 d.
- „Karys“ 1937 m. Nr. 50, 1938 m. Nr. 1, 1939 m. Nr. 36
- Vytautas Indrašius „Nepriklausomybės riteriai“, Vilnius, 1998, psl. 176–180
- Vilius Kavaliauskas „Lietuvos karžygiai“ VI tomas,Vilnius, 2014, psl. 305–308