Alessandro Manzoni

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Alesandras Mandzonis
it. Alessandro Manzoni
Francesco Hayez - Ritratto di Alessandro Manzoni.jpg
A. Mandzonio portretas, nutapytas F. Ajeso, 1841 m.
Gimė 1785 m. kovo 7 d.
Milanas
Mirė 1873 m. gegužės 22 d. (88 metai)
Milanas
Palaidotas (-a) Cimitero Monumentale, Milanas
Tautybė italas
Religija katalikas
Veikla rašytojas

Alesandras Mandzonis (it. Alessandro Manzoni, 1785 m. kovo 7 d. – 1873 m. gegužės 22 d.) ​​– XIX a. italų poetas, dramaturgas ir prozininkas. Žymiausias jo kūrinys yra istorinis romanas „Sužadėtiniai“ (išleistas lietuvių kalba 1934, 1971 ir 1990 m.).[1][2]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. Mandzonio gyvenimas buvo kupinas politinių Italijos įvykių, italų atgimimo (Risorgimento) judėjimo, siekusio suvienyti šalį, kurią skaldė Austrijos valdžia šiaurėje, Burbonų monarchija pietuose ir Romos popiežiaus pretenzijos į pasaulietinę valdžią. Jis pergyveno Napoleoninės Pranzūzijos armijos įsiveržimą, po to sekusią Vienos reakciją, karbonarų judėjimą, pirmųjų italų respublikų žlugimą ir galų gale Dž. Garibaldžio žygius, pasibaigusius 1871 m. suvienytos Italijos karalystės paskelbimu. Tai atsispindėjo jo kūryboje, priskiriamoje romantizmui. A. Mandzonis palaikė italų nepriklausomybės ir vienybės siekius ir, nors pats tiesiogiai kovose nedalyvavo, laikomas reikšmingiausiu nacionaliniu XIX a. italų rašytoju, o jo romanas „Sužadėtiniai“ – moderniosios italų prozos pradžia.

Alesandras Mandzonis gimė 1785 m. kovo 7 d. Milane. Jo tėvas Pjetras buvo pasiturintis žemvaldys, valdęs didelius žemės plotus ties Komo ežeru, kilmingasis, bet ne iš aukštosios aristokratijos. Jo senelis iš motinos Džulijos pusės Čezarė Bekarija buvo europinio žinomumo teisininkas, kriminalinės teisės reformatorius. Kai A. Mandzoniui buvo šešeri, jo motina išsiskyrė su tėvu ir persikėlė gyventi į Paryžių. Mokslus A. Mandzonis išėjo Milane, kur vis dar veikė senelio Č. Bekarijos (miręs 1794 m.) intelektualų būrelis, buvo pasitraukę žlugusios Neapolio Partenopėjos respublikos aktyvistai. Jų švietėjiškų ir respublikinių idėjų, o taip pat politinių įvykių (1800 m. įvyko Marengo mūšis, kuriame Napoleono prancūzų armija sumušė Austrijos imperijos pajėgas), paveiktas A. Mandzonis 1801 m. parašė poemą „Laisvės triumfas“, kuri nebuvo išspausdinta. Jo pirmasis kūrinys, sonetas, buvo išspausdintas Frančesko Lomonako 1801–1802 m. išleistuose „Žymiųjų italų gyvenimuose“.[3]

1805 m. A. Mandzonis persikėlė į Paryžių pas motiną. Jame prabuvo penkeris metus neskaitant išvykų, lankėsi švietėjo Nikolia de Kondorsė našlės salone. A. Mandzonis persiėmė tarp Paryžiaus intelektualų vyravusiomis materialistinėmis, antiklerikalinėmis idėjomis. Šiuo laikotarpiu parašė odę „Karlui Ibonačiui mirus“ (1806 m.) ir poemą „Uranija“ (1809 m.). 1807 m. mirus tėvui A. Mandzonis paveldėjo didelį turtą ir galėjo gyventi be finansinių rūpesčių. 1808 m. jis susituokė su Henrieta Blondel, šveicarų bankininko dukterimi, kalviniste. Po to, žmonai priėmus katalikybę, A. Mandzonis irgi tapo uoliu kataliku. Šio jo gyvenimo posūkio biografai iki šiol negali paaiškinti, tačiau A. Mandzonis netapo aršiu popiežininku.[4] 1814 m. jis su šeima nusipirko namą Milane, kuriame praleido visą likusį savo gyvenimą.

Po Napoleono žlugimo 1815 m. Italijoje buvo grąžinta ikirevoliucinė politinė ir visuomeninė sąranka, Lombardija vėl pateko Austrijos imperijos valdžion. A. Mandzonis persiėmė romantizmo laisvės, išsivadavimo, nacionalizmo idėjomis. Kaip ir daugelis romantikų, A. Mandzonis dabarties pokyčiams įkvėpimo ieškojo praeities įvykiuose. Tarp 1816 ir 1822 m. jis parašė dvi istorines tragedijas: „Grafas Karmanjola“ ir „Adelkis“, bei pasuko istorinio romano žanro link. 1821–1822 m. jis parašė romaną „Sužadėtiniai“, kuris buvo išleistas trimis tomais 1825–1827 m., bei odę Napoleono mirčiai paminėti. Po to A. Mandzonio-kūrėjo veikla beveik sustojo. 1833 m. mirė jo žmona, su kuria jis susilaukė devynerių vaikų. Jis gyveno uždarai, siaurame bičiulių rate, tarp kurių buvo žymūs to meto italų literatai. Daugiausiai publikavo straipsnius ir studijas literatūros istorijos, kultūros, religijos ir kitais klausimais. Jis paruošė antrąją romano „Sužadėtiniai“ versiją, išleistą 1840–1842 m., kurioje kūrinio kalbą priartino prie toskanietiškos italų tarmės, kas vėliau pasitarnavo pavyzdžiu daugeliui vėlesnių italų literatų. 1860 m. A. Mandzonis buvo paskelbas Italijos senatoriumi. Jo antroji žmona irgi mirė anksčiau už jį. Alesandras Mandzonis mirė jau po Italijos suvienijimo, 1873 m. gegužės 22 d. Milane.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]