Aleksandra Aleksandravičiūtė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Aleksandra Aleksandravičiūtė (g. 1953 m. spalio 8 d. Vilnius) – lietuvių dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė muzikų šeimoje, tėvas vargonininkas ir kompozitorius Zigmas Aleksandravičius. 1976 m. baigė Lietuvos dailės institutą . 1985 m. menotyros kandidatė, humanitarinių mokslų daktarė. 19901991 m. stažavo Romos universitete, 19981999 m. Karlsrujės aukštojoje dailės mokykloje ir Heidelbergo universitete.

Nuo 1976 m. Lietuvos dailės instituto (dab. Vilniaus dailės akademija) dėstytoja, nuo 1992 m. Doktorantūros skyriaus, nuo 2001 m. Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėja, nuo 1992 m. docentė. Nuo 1993 m. dar dirba Kultūros ir meno institute (dab. Kultūros, filosofijos ir meno institutas), 1999 m. direktoriaus pavaduotoja, Sakralinės dailės skyriaus vadovė. 19951999 m. dėstė ir Vytauto Didžiojo universitete bei Lietuvos muzikos akademijoje. 19982001 m. Lietuvos dailės istorikų draugijos pirmininkė.

Nuo 1992 m. tyrinėja Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės XVII a.XIX a. senąją bažnytinę dailę. Paskelbė apie 50 straipsnių apie lietuvių dailę.[1]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Jonas Kuzminskis, (monografija, 1989 m.)
  • Bažnytinė dailė ir visuomenė. Mokymo priemonė. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007 m. ISBN 978-9955-624-88-2
  • Lietuvos sakralinė dailė. (red. kolegijos narė), V. 2007 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Danutė ZovienėAleksandra Aleksandravičiūtė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 311 psl.