Airijos nepriklausomybės karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Airijos nepriklausomybės karas
Hogan's Flying Column.gif
Šono Hogano vadovaujama 3-ioji Tipererio IRA brigada karo metu.
Data 1919 m. sausio 21 d. – 1921 m. liepos 11 d.
Vieta Airija
Rezultatas Airijos pergalė[1][2]
Priežastis Airijos nepriklausomybė
Teritoriniai pakitimai Pagrindiniai pokyčiai:
Konflikto šalys
Flag of Ireland.svgAirių Respublika Jungtinė Karalystė Jungtinė Karalystė
Vadovai ir kariniai vadai
Kariniai vadai: Politiniai lyderiai: Kariniai vadai:
  • Frederick Shaw
  • Nevil Macready
  • Henry Hugh Tudor
Politiniai lyderiai:
Pajėgos
15 000 38 100
Nuostoliai
žuvusiųjų skaičius: 491[4] žuvusiųjų skaičius: 936[4]
  • žuvo apie 900 civilių[4]
  • Iš viso mirčių: apie 2 300

Airijos nepriklausomybės karas (air. Cogadh na Saoirse,[5] angl. Irish War of Independence) arba Anglijos-Airijos karas – nuo 1919 m. iki 1921 m. vykęs partizaninis karas tarp Airijos respublikonų armijos (angl. Irish Republican Army (IRA)) ir britų pajėgų, kurias sudarė britų armija ir pusiau sukarinta Karališkoji Airijos policija (angl. Royal Irish Constabulary (RIC)). Karas buvo Airijos revoliucinio laikotarpio dalis.

1916 m. balandį Airijos respublikonai prieš britų valdžią pradėjo Velykų sukilimą ir paskelbė Airijos Respubliką. Nors po savaitės kovų sukilimas buvo numalšintas, sukilimas ir britų atsakas į jį paskatino didesnę visuomenės paramą Airijos nepriklausomybei. 1918 m. gruodžio mėn. Airijoje vykusiuose rinkimuose Airijos respublikonų partija Sinn Féin iškovojo triuškinamą pergalę. 1919 m. sausio 21 d. partija sudarė vyriausybę (Dáil Éireann) ir paskelbė Airijos nepriklausomybę. Tą dieną IRA savanoriai, veikę savo iniciatyva, Solohedbego miestelyje pasaloje nužudė du RIC pareigūnus. Didžiąją 1919 m. dalį IRA veikla buvo susijusi su ginklų grobimu ir respublikonų kalinių išlaisvinimu. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį Didžiosios Britanijos vyriausybė paskelbė naujai suformuotą Airijos vyriausybę bei Sinn Féin už įstatymo ribų, o konfliktas tarp IRA ir britų toliau stiprėjo. IRA pradėjo puldinėti RIC bei Didžiosios Britanijos armijos patrulius, puldama jų kareivines. Didžiosios Britanijos vyriausybė pradėjo stiprinti RIC rekrutais iš Didžiosios Britanijos, vadinamais Black and Tans, kurie pagarsėjo dėl netinkamos drausmės ir atsakomųjų išpuolių prieš civilius.[6] Kai kurie išpuoliai buvo įgalioti Britanijos vyriausybės.[7] Konflikto metu pasitaikė ir pilietinio nepaklusnumo atvejų, pavyzdžiui, Airijos geležinkelininkai atsisakė gabenti britų pajėgas ir jų karinius reikmenis.

1920 m. viduryje Airijos respublikonai laimėjo daugumą vietų Airijos savivaldybių rinkimuose, kas privertė Britanijos vyriausybę įvesti nepaprastąją padėtį. Iki 1920 m. pabaigos Airijoje žuvo apie 300 žmonių, tačiau konfliktas paaštrėjo tik lapkritį. Kruvinojo sekmadienio metu Dubline, 1920 m. lapkričio 21 d., buvo nužudyta keturiolika britų žvalgybos darbuotojų. Dėl tos priežasties, RIC pradėjo šaudyti į minią gėlų futbolo rungtynėse, nužudydami keturiolika civilių ir sužeisdami šešiasdešimt penkis. Po savaitės IRA nužudė septyniolika RIC pareigūnų Kilmaiklo kaimelyje Korko grafystėje. Gruodį Didžiosios Britanijos valdžia daugelyje pietų Airijos vietų paskelbė karinę padėtį bei sudegino Korko centrą, atsakydama už Kilmaiklo pasalą. Konfliktas ir toliau aštrėjo. Per kitus septynis mėnesius žuvo apie 1000 žmonių, o maždaug 4500 respublikonai buvo įkalinti. Didžioji kautynių dalis vyko Mansteryje (ypač Korko grafystėje), Dubline ir Belfaste. Šiose vietose žuvo virš 50 % konflikto aukų.​​[8]

Konfliktas šiaurės rytų Alsteryje turėjo religinį aspektą. Katalikai šiaurės Airijoje daugiausia rėmė Airijos nepriklausomybę, o dauguma protestantų buvo junionistai / lojalistai. Tuo metu buvo įsteigta specialioji protestantų policija, aktyviai veikė sukarintos lojalistų grupuotės. Jie puolė katalikus, keršydami už IRA veiksmus, o Belfaste įsiplieskė konfliktas, per kurį žuvo beveik 500 žmonių. Iš jų dauguma buvo katalikai.[9] 1921 m. gegužę pagal Didžiosios Britanijos įstatymus Airija buvo padalinta bei suformuota Šiaurės Airija.

Paliaubos prasidėjo 1921 m. liepos 11 d. Po derybų, 1921 m. gruodžio 6 d. buvo pasirašyta Anglų-airių sutartis. 1922 m. gruodžio 6 d., kaip savarankiška dominija, buvo sukurta Airijos laisvoji valstybė. Šiaurės Airija liko Jungtinės Karalystės teritorijoje. Po paliaubų smurto atvejai Belfaste ir mūšiai Šiaurės Airijos pasienio zonose tęsėsi, o 1922 m. gegužę IRA pradėjo nesėkmingą Šiaurės Airijos puolimą. 1922 m. birželį respublikonų nesutarimai dėl anglų-airių sutarties privedė prie vienuolikos mėnesių trukusio Airijos pilietinio karo.

Airijos laisvoji valstybė už tarnybą Nepriklausomybės karo metais karius apdovanojo 62 868 medaliais, iš kurių 15 224 buvo išduoti IRA kovotojams.[10]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kautt, William H. (1999). The Anglo-Irish War, 1916–21: A People's War. Praeger Publishers. p. 101. ISBN 9780275963118. 
  2. Hoyt, Timothy D. (2009). „Why Ireland Won: The War from the Irish Side“. Finest Hour (International Churchill Society) 143: 55. Suarchyvuotas originalas 2021-05-13. Nuoroda tikrinta 2022-05-29. 
  3. Costello, Francis J. (1989 sausis). „The Role of Propaganda in the Anglo-Irish War 1919–1921“. The Canadian Journal of Irish Studies 14 (2): 5–24. JSTOR 25512739. Suarchyvuotas originalas 2021-09-23. Nuoroda tikrinta 2022-05-29. 
  4. 4,0 4,1 4,2 O'Halpin, Eunan; Ó Corráin, Daithí (2020). The Dead of the Irish Revolution. Yale University Press. p. 544. ISBN 9780300123821. 
  5. Heatherly, Christopher J. (2012). Cogadh Na Saoirse: British Intelligence Operations During the Anglo-Irish War, 1916-1921. BiblioBazaar. ISBN 9781249919506. 
  6. Dinan, Brian (1987). Clare and its people. Dublin: The Mercier Press. p. 105. ISBN 085342-828-X. 
  7. Coleman, Marie (2013). The Irish Revolution, 1916–1923. Routledge. pp. 86–87. 
  8. „Eunan O'Halpin on the Dead of the Irish Revolution“. Theirishistory.com. 2021-02-10. Suarchyvuotas originalas 2019-07-27. Nuoroda tikrinta 2022-05-29. 
  9. O'Halpin, Eunan (2012). „Counting Terror“. In Fitzpatrick, David. Terror in Ireland. p. 152. 
  10. Richardson, Neil (2010). A Coward if I return, a Hero if I fall: Stories of Irishmen in World War I. Dublin: O'Brien. p. 13.