Abulija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Abulija (gr. a- 'ne' + gr. boule 'valia') – liguistas valios netekimas.[1]

Teigiama, kad abuliją reikėtų skirti nuo bevalystės, atsirandančios dėl netinkamo auklėjimo. Dažniausiai pasitaiko sergantiems schizofrenija, priklausomybėmis nuo psichoaktyviųjų medžiagų, esant galvos smegenų navikų. Ligonis tampa apatiškas, neveiklus, neryžtingas, nebendrauja su aplinkiniais, iš esmės nieko neveikia, apsiriboja tik fiziologinių poreikių tenkinimu, dažniausiai guli lovoje arba vaikštinėja, neturėdamas jokio konkretaus tikslo.[1]

Išskiriama keletas abulijos formų. Esant lengvai abulijos formai – hipobulijai, ligoniui susilpnėja valia, jis tampa vangus, neturi jokių siekių, dirbti geba tik kieno nors prižiūrimas. Esant hiperbulijai, ligonis būna liguistai aktyvus, kalbus, judrus. Sergantysis pambulija yra impulsyvus, priešinasi paliepimams arba jų nevykdo, atlieka įmantrius judesius.[1]

Įtarus abuliją, asmens artimiesiems rekomenduojama kreiptis į gydytoją psichiatrą.[1]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Medicinos enciklopedija, I tomas, Valstybinė enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1991. p. 10