1923 m. Didysis Kanto žemės drebėjimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 35°06′š. pl. 139°30′r. ilg. / 35.1°š. pl. 139.5°r. ilg. / 35.1; 139.5


Drebėjimo epicentras

1923 m. Didysis Kanto žemės drebėjimas (jap. 関東大震災 = Kantō daishinsai) – 7,9[1] balų stiprumo žemės drebėjimas, sukrėtęs Kanto lygumą, esančią Japonijos pagrindinėje Honšiū saloje, 1923 m. rugsėjo 1 d. (šeštadienį) 11 val. 58 min. vietos laiku. Remiantis įvairiais vertinimais, žemės drebėjimas truko nuo keturių iki dešimties minučių.[2][3]

Drebėjimo hipocentras buvo giliai po Idzu Ošimos sala Sagamio įlankoje. Žemės drebėjimas įvyko dėl lūžio konvergentinėje riboje, kur, palei Sagamio sinklina, Filipinų jūros plokštė pasislenka po Ochotsko plokšte.[4]

Žala ir mirties atvejai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Marunoučio rajonas, skendintis liepsnose
Liepsnojantis Metropoliteno policijos departamentas Marunoučyje, netoli Hibijos parko

Žemės drebėjimas nusiaubė Tokiją, Jokohamą ir gretimas Čibos, Kanagavos bei Šidzuokos prefektūras, taip pat pridarė didelio masto žalos visame Kanto regione. Kamakuroje (apie 60 km nuo epicentro) drebėjimas buvo toks stiprus, jog išjudino Didžiosios Budos statulą, sveriančią nepilnas 93 tonas (84 tūkst. kg), beveik 30,5 cm atstumu.[5]

Numatomas aukų skaičius sudarė apie 142 800, tarp jų 40 000 dingusių ir (ar) laikomų mirusiais. Šios gamtinės katastrofos padariniai buvo didžiausi prieškario Japonijoje. Pasak Japonijos statybų bendrovės „Kajima“ tyrimų galutinių duomenų, paskelbtų 2004 m. rugsėjį, 1923 m. žemės drebėjimas nusinešė 105 385 žmonių gyvybes.[6][7][8]

Žemės drebėjimas smogė per pietus, kai dauguma žmonių gaminosi maistą ant ugnies. Dėl šios priežasties dauguma aukų mirė nuo įsiplieskusių liepsnų. Keletas gaisrų peraugo į didelio masto gaisrus, praūžusius ištisuose miestuose. Daugelis žmonių žuvo jų kojoms įstrigus po besilydančia asfaltine danga. Daugiausia aukų pareikalavęs pavienis atvejis buvo, kuomet ugnies tornadas prarijo nebenaudojamą armijos rūbų siuvimo depą Tokijo centre, į kurį, besislėpdami nuo žemės drebėjimo, buvo sugužėję apie 38 000 žmonių. Visame mieste trūko vandentiekio tinklai, tad visiškai užgesinti gaisrą prireikė beveik pilnų dviejų dienų iki vėlyvo rugsėjo 3 d. ryto. Apskaičiuota, kad ugnis nusinešė 6400 žmonių gyvybes, 381 000 namų buvo sunaikinti.[9]

Maždaug tuo pat metu, kada įvyko žemės drebėjimas, stiprus taifūnas praūžė Tokijo įlankoje. Taifūno sukelti vėjai nukreipė liepsnas Noto pusiasalio pakrantėje link Išikavos prefektūros.

Kalnuotose ir kalvotose Kanagavos prefektūros vietovėse dauguma namų buvo palaidoti po žeme arba nunešti nuošliaužų; to pasekoje žuvo apie 800 žmonių. Griūvanti pakalnė Nebukavos kaime, į vakarus nuo Odavaros, į jūrą nunešė visą kaimą, kartu su geležinkelio stotimi ir keleiviniu traukiniu, vežusiu daugiau kaip 100 keleivių.

Po keleto minučių Sagamio įlankoje iškilusios 10 m aukščio cunamio bangos smogė Boso pusiasaliui, Idzu saloms ir Idzu pusiasalio pakrantei. Cunamis pareikalavo daug aukų, tarp jų 100 žmonių, buvusių palei Jui-ga-hamos paplūdimį Kamakuroje, ir 50 žmonių, tuo metu buvusių ant kelio pylimu į Enošimą. Daugiau kaip 570 000 namų buvo sugriauta, dėl to 1,9 mln. žmonių liko be pastogės. Evakuojamieji buvo gabenami laivais iš Kanto net į Kobę Kansajaus regione. Viso žemės drebėjimas padarė 1 mlrd. JAV dol. (14 mlrd. JAV dol. šiandieniniu kursu) vertės žalos. Po pradinio žemės drebėjimo smūgio dar nuvilnijo 57 pakartotiniai smūgiai.

Jokohama po žemės drebėjimo

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuniokoti Tokijo Nihonbašio ir Kandos rajonai nuo Dai-iči Sogo pastato stogo

Regioną nusiaubus žemės drebėjimui, keletas asmenų vyriausybėje svarstė galimybę sostinę perkelti į kurią nors kitą vietą.[10] Buvo diskutuota ir net dėl naujos sostinės įkūrimo.

1960 m. Japonijos vyriausybė rugsėjo 1-ąją paskelbė žemės drebėjimo metinėmis, kasmetine „Nelaimių prevencijos diena“.

Commons-logo.svg

Vikiteka

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „USGS“. Earthquake.usgs.gov. Nuoroda tikrinta 2013-02-18. 
  2. Panda, Rajaram. „Japan Coping with a National Calamity“. Institute for Defence Studies and Analyses (IDSA). Nuoroda tikrinta 2011-12-21. 
  3. James, Charles. „The 1923 Tokyo Earthquake and Fire“ (PDF). University of California, Berkeley. Nuoroda tikrinta 2011-12-21. 
  4. Bakun, W.H.. „Magnitude and location of historical earthquakes in Japan and implications for the 1855 Ansei Edo earthquake“. Journal of Geophysical Research, 110 (B02304) (2005). DOI:10.1029/2004JB003329. 
  5. Earthquake Pictorial Edition – Part Two, page 35, The Osaka Mainichi, 1923 (Which can be seen here [1].)
  6. „The 1923 Tokyo Earthquake“. Suarchyvuotas originalas 2007-02-19. Nuoroda tikrinta 2007-02-22. 
  7. Thomas A. Stanley and R.T.A. Irving (2001-09-05). „The 1923 Kanto Earthquake“. Suarchyvuotas originalas 2007-03-04. Nuoroda tikrinta 2007-02-22. 
  8. James, Charles D. (2002-10-08). „The 1923 Tokyo Earthquake and Fire“ (PDF). Suarchyvuota (PDF) nuo originalo 2007-03-16. Nuoroda tikrinta 2007-02-22. 
  9. (2005) Scawthorn, Eidinger, Schiff Fire Following Earthquake. Reston, VA: ASCE, NFPA. ISBN 978-0-7844-0739-4.
  10. Funabashi, Yoichi. "Rebuilding Japan", Time, 2011-07-04. Nuoroda tikrinta 23 December 2011.