Žaginys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Žaginys su džiovinamu šienu Tauragės raj.

Žaginys (žaiginys) – lengva, nešiojama konstrukcija iš medinių karčių, skirta šienui ar javams džiovinti. Ji sudaryta iš dviejų rėmų, kurie suremti vienas į kitą sudaro savotišką palapinę.[1] Ant suremtų žaginio pusių kraunamas džiovinamas šienas, javai, dobilai. Greičiau išdžiūti padeda ir saulė, ir vėjo prapučiama konstrukcija. Šienapjūtės metu žaginiai pastatomi laukuose arba kiemuose prie daržinių.

Žaginio vienai pusei pagaminti reikalingi trys–keturi horizontalūs pagaliai, kurie perkalami dviem vertikaliais. Vertikalios kartys maždaug po 1,9 m ilgio, horizontalios – po 2,4 m.[1] Be to, sutvirtinimui dar prikalamas vienas pagalys įstrižai nuo vieno prie kito žaginio kampo. Taigi, vienai žaginio pusei padaryti reikia apie septynių karčių.[1] Kita žaginio pusė sukalama lygiai taip pat. Žaginius gaminant, medienos rūšis nesvarbi. Dažniausiai daromi iš alksnio medžio. Nelabai tinkami spygliuočiai medžiai dėl savo sakuotumo. Žaginių kiekis priklauso nuo ūkio dydžio.

Nenaudojami žaginiai laikomi lauke, pavėsinėje. Jie gali būti sudedami į vieną krūvą ar atremiami į ūkinio pastato sienas.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Žaginys (žaiginys). Kaišiadorių enciklopedija.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Baltrušaitis V., Žižliauskaitė L. Kaišiadorių etnografinis žodynėlis. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2006. - P. 129-130;
  • Jankauskaitė V. Ruošiamės šienapjūtei // Komunistiniu keliu. – 1957 birželio 12, p. 3.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]