Žardas

Senas dvieilis žardas Musteikoje

Didelis žardas Baltarusijoje XX a. pr. (Bytča, Barysavo apylinkės)

Žardas – statinys iš karčių, ant kurių džiovinamos linų galvelės, žirniai, vikiai, pupos, šienas.

Senoviniai žardai (iki XX a. pr. naudoti Rytų Aukštaitijoje) buvo kas 25–30 cm į žemę susmeigtų apgenėtomis šakomis eglaičių eilė. Vėliau paplito žardai, sudaryti iš karčių, pakabintų ant statmenai įkastų 3–4 m aukščio stulpų (jų būdavo nuo 2 iki 11). Šitokie žardai būdavo vienaeiliai arba dvieiliai. Vienaeiliuose žarduose per skyles būdavo perkištos kartys, dvieiliuose – apie 70 cm ilgio balžienai (skersiniai); ant jų uždėtos žardkartės prie stulpų rištos susuktų šiaudų grįžtėmis arba žilvičio vytelėmis. Žardo karčių skaičius gali siekti 13. Dideli žardai paspiriami spyriais.

Viršuje nuo lietaus žardą saugo pakloti šiaudai arba stogelis, po žardu įrengiamas gulsčių karčių arba lentų paplatinimas – pažardė (pajuostė, lova). Dideliuose ūkiuose linai džiovinti iš kelių žardų sudarytuose statiniuose – žardinėse. Žardas statomas saulėtoje pievoje, kur neganomi gyvuliai.

Žardai daug kur Lietuvoje buvo naudojami iki XX a. vid. – antros pusės.

Taip pat skaitykite

• Žaginys