Švenčionėlių Dievo Motinos Kazanės Ikonos cerkvė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°09′13″š. pl. 25°59′48″r. ilg. / 55.153607°š. pl. 25.996671°r. ilg. / 55.153607; 25.996671

Orthodox.png
Švenčionėlių Dievo Motinos Kazanės Ikonos cerkvė
Švenčionėlių cerkvė.jpg
Rusiškas pavadinimas Xрам Казанской иконы Божией Матери в Швенчёнеляй
Savivaldybė Švenčionių rajono savivaldybė
Gyvenvietė Švenčionėliai
Adresas Vilniaus g.
Statybinė medžiaga medis
Pastatyta ~1880 m.

Švenčionėlių Dievo Motinos Kazanės Ikonos cerkvė – buvusi stačiatikių cerkvė Švenčionių rajone, Švenčionėlių miestelyje, iki 1972 m.[1] stovėjusi ties Vilniaus g. 124, šalia dabartinės Švenčionėlių Mindaugo gimnazijos. Jos vietą žymi pamatų perimetras ir stačiatikių atminimo kryžius. Cerkvė buvo pastatyta apie 1880 m., ja naudojosi nutiesto Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio aptarnaujantis personalas ir jo šeimų nariai.

Atminimo kryžius cerkvės vietoje

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Švenčionėlių Dievo Motinos Kazanės Ikonos cerkvė buvo stačiatikių parapijos filijinė bažnyčia. Lietuvoje įsitvirtinus sovietinei valdžiai, parapijos veikla buvo sustabdyta, tačiau stačiatikių maldos namai, priskirti Švenčionių Švč. Trejybės parapijai, toliau veikė. Čia pamaldas pravesdavo Švenčionių šventikas Aleksandras Daniluškinas. 1960-aisiais metais SSRS sustiprėjus bažnyčios persekiojimui, vietos valdžiai netiko, kad cerkvė stovėjo šalia mokyklos, o tai prieštaravo sovietinei ideologijai. Tai buvo priežastis, dėl kurios Švenčionėliuose buvo uždaryta cerkvė.

Švenčionėlių gyventojai savo atmintyje išsaugojo tų dienų įvykius, kai nuo bažnyčios kupolų buvo nukelti kryžiai. Buvo kalbama, kad šventovės išniekinimo dalyviai vėliau gyvenime patyrė tragiškus likimus. Cerkvės patalpos dar ilgą laiką buvo naudojamos ūkio reikmėms, laikui bėgant statinys nyko. 1972 m., vietos valdžios institucijų leidimu, šventykla buvo visiškai nugriauta, ikonostasas perduotas Švenčionių cerkvei.[1] Iš turimų tinkamų statybinių medžiagų buvo pastatytas privatus namas ir ūkinis pastatas, nors pagal bažnyčios taisykles, po bažnyčios griovimo likusios tinkamos statybinės medžiagos galėjo būti naudojamos naujos bažnyčios statybai arba turėjo būti sunaikintos. Matyt, neatsitiktinai ūkinis pastatas sudegė, jo savininkas mirė, o pastatytame name ilgą laiką niekas nebegyveno.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990–ųjų pradžioje vietos tikintieji buvusios cerkvės kontūrus pažymėjo atvežtais pamatų blokais, padarė takus, pasodino gėlyną, o altoriaus vietoje pastatė medinį kryžių, kurį pašventino tėvas Josifas Zeteišvilis. Praėjus dešimtmečiui reikėjo pakeisti seną kryžių. Tuo tikslu tikintieji surinko lėšas (katalikai taip pat prisidėjo) pastatyti naujam kryžiui su Nukryžiuotoju. Jo pašventinimo ritualą 2003 m. rugsėjo 21 d. atliko Švenčionių Švč. Trejybės cerkvės šventikas Dmitrijus Šliachtenka per Švč. Dievo Motinos pagerbimo šventę.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stačiatikių cerkvė Švenčionėliuose stovėjo medinė, netaisyklingo stačiakampio plano, su dviem iškiliais bokštais, kurie baigėsi kupolais su ant jų stovinčiais kryžiais. Abu bokštai iš pažiūros atrodė lyg ir vienodi, bet juose esantys langai buvo skirtingi. Kitoje kelio pusėje stovėjo cerkvei priklausęs erdvus medinis gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais. Jis buvo skirtas cerkvę aptarnaujančiam personalui: dvasininkui, psalmių giedotojai, valytojai, sargui.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]