Šv. arkangelo Mykolo katedra (Belgradas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 44°49′05″š. pl. 20°27′08″r. ilg. / 44.81806°š. pl. 20.45216°r. ilg. / 44.81806; 20.45216

Šv. arkangelo Mykolo katedra

Šv. arkangelo Mykolo katedra, taip pat vadinama tiesiog Katedra (serb. Саборна црква) – Serbijos stačiatikių bažnyčios cerkvė Belgrade. Katedra yra Serbijos stačiatikių bažnyčios Belgrado ir Karlovcų arkivyskupijos centras. Katedra yra senojoje Belgrado miesto dalyje, Kralja Petra ir Kneza Sime Markovića gatvių sankryžoje (buv. Bobjavlenska ir Dubrovačka gatvės).

Dėl savo architektūros ir meno kūrinių katedra yra išskirtinis kultūros paminklas. Aplink katedrą statėsi XIX a. pirmosios pusės serbų Belgradas, ji buvo miesto bažnytiniu, administraciniu ir kultūriniu centru. 1979 m. katedra paskelbta ypatingos reikšmės Serbijos respublikos kultūros paminklu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Protestantų pamokslininkas ir kelionių aprašymų autorius Stephan Gerlach katedros išvaizdą aprašė savo vertinguose kelionių aprašymuose apie imperatoriškąją pasiuntinybę Konstantinopolyje 1573–1578 m. Katedra buvusi erdvi, tačiau negalėjusi talpinti visų Belgrado krikščionių.

Vėlesni duomenys apie šios cerkvės egzistavimą yra daugiausia iš XVII–XVIII a. kelionių aprašymų. XVIII a. pradžios turkų-austrų karų metu cerkvė buvo sugriauta. Nors austrų vyriausybė buvo griežtai nurodžiusi neatstatinėti sugriautų serbų cerkvių, tuometinis metropolitas Mejsije Petrovičius, tikėdamasi Rusijos caro Petro I-ojo paramos, ėmėsi iš esmės atnaujinti cerkvę. Istorinės aplinkybės lėmė, kad tai buvo ne paskutinis cerkvės perstatymas.

1739 m. sudarius Belgrado taiką turkai su kitomis teritorijomis atgavo ir Belgradą ir „kai tik įėjo į miestą, jie išlieko savo pyktį ant serbų ir serbų šventovių“.[1] Prabangi serbų metropolito rezidencija buvo sunaikinta, o cerkvę turkai apiplėšė ir nugriovė jos skliautus.[1] Po kelių dešimtmečių, 1798 m. pradžioje, cerkvė vėl buvo apgadinta, šį sykį gaisro. Aptvarkyta jis buvo naudojama iki 1813 m. pradžios, kai po Pirmojo serbų sukilimo numalšinimo turkai ją apiplėšė ir nusiaubė. Būtini remonto darbai buvo atlikti po Antrojo serbų sukilimo.

Po 1830 m. paskelbto reformų edikto, kuriuo leista laisvai išpažinti tikėjimą, kunigaikščio Milošo nurodymu „šalia senosios bažnyčios pastatyta medinė varpinė“, kurioje pakabintas varpas.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Joakim Vujić, Putošestvije po Srbiji, I knjiga 1828. godina, S. 23, Belgrad, 1901.