Šv. Serafimas iš Sarovo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Šventas Serafimas iš Sarovo
rus. Серафим Саровский
Serafim and a bear.jpg
Šventasis Serafimas pakeliui į Sarovą maitina mešką, 1903
Gimimo vardas: Prochoras Mošninas
rus. Прохор Мошнин
Gimė: 1759 m. liepos 19 d.
Mirė: 1833 m. sausio 2 d. (73 metai)
Religija: Ortodoksų Bažnyčia
Šventasis
Kanonizavo: 1903 m.
Šventė: sausio 15 ir rugpjūčio 1 d.
Veikla: vienas žinomiausių vienuolių ir mistikų Rusijos stačiatikių bažnyčioje. Jis bandė perduoti pasauliečiams kontempliatyvųjį ir asketiškąjį vienuolynų mokymą ir teigė, kad kiekvieno krikščionio tikslas – jungtis su Šventąja Dvasia.
Commons-logo.svg Vikiteka: Šv. Serafimas iš SarovoVikiteka

Šventas Serafimas iš Sarovo (rus. Серафим Саровский, tikrasis vardas Prochoras Mošninas, rus. Прохор Мошнин, 1759 m. liepos 19 d. – 1833 m. sausio 2 d.) – vienas žinomiausių vienuolių ir mistikų Rusijos Stačiatikių bažnyčioje. Jis bandė perduoti pasauliečiams kontempliatyvųjį ir asketiškąjį vienuolynų mokymą ir teigė, kad kiekvieno krikščionio tikslas – jungtis su Šventąja Dvasia.

Ortodoksų Bažnyčia kanonizavo Serafimą 1903 m. ir jį mini sausio 15 d. bei rugpjūčio 1 d. (jo gimimo ir mirties datos pagal „peržiūrėtą Julijaus kalendorių“). Jo kanonizaciją (paskelbimą šventuoju) taip pat pripažino ir Romos Katalikų Bažnyčia. Jonas Paulius II vadino šv. Serafimą šventuoju už jo „žengimą per vilties slenkstį“.

Jo mokymą užrašė vienas iš jo dvasinių mokinių Nikolajus Molotilovas. Garsiausia jo frazė: „Siek taikingos dvasios ir tūkstančiai aplink tave bus išgelbėti“.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Šv. Serafimo tėvai, Izidorius ir Agata Mošninai gyveno Kurske, Rusijoje. Tėvas buvo pirklys, o Serafimas nelabai domėjosi verslu. Nuo mažens jis gyveno pamaldžiai, pasiaukojęs stačiatikių bažnyčiai. Kaip sako legenda, jį, dar mažą berniuką, išgydė Švč. Mergelės Marijos ikona, po to jis gebėjo matyti angelus.

1777 m., būdamas 19 metų, jis įstojo į Sarovo vienuolyną, 1786 m. davė vienuolio įžadus ir gavo Serafimo vardą, kuris hebrajų kalba reiškė „liepsnojantis“. Greitai tapo diakonu, kiek vėliau – vienuolyno vyresniuoju kunigu-vienuoliu ir Divejevo vienuolyno dvasiniu vadovu. Greitai po to jis pasitraukė iš bendruomenės ir Sarovo vienuolyno ir išėjo gyventi į mišką. 25 metus jis gyveno atsiskyręs. Per tą laiką jo kojos taip ištino, kad jis sunkiai bepaėjo.

1815 m. jis pradėjo savo ermitaže priimti piligrimus. Greitai Serafimas išpopuliarėjo dėl galios gydyti ir įžvalgumo. Kartais per dieną jį aplankydavo šimtai piligrimų. Pasakojama, kad jis atsakydavo į savo svečių klausimus, jiems jų dar neuždavus.

Jis mirė priešais Dievo Motinos ikoną būdamas 73 metų.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]