Šoninis kalnagūbris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Šoninis kalnagūbris (rus. Боковой хребет, gruz. გვერდითი ქედი) – kalnagūbris Didžiajame Kaukaze, driekiasi lygiagrečiai su Pagrindiniu kalnagūbriu šiam iš šiaurės. Šoninis kalnagūbris nesudaro ištisos grandinės, bet susideda iš atskirų masyvų. Kalnai sudaryti iš nuosėdinių uolienų, kristalinių ir molingųjų skalūnų bei granito.

Šoniniam kalnagūbriui priklauso aukščiausios Didžiojo Kaukazo viršukalnės – Elbrusas (5642 m), Dychtau (5203 m), Kazbekas (5033 m), Tebulosmta (4493 m) ir kt.

Būdingos alpinės reljefo formos. Auga spygliuočių miškai, aukštikalnių pievos, plyti ledynai[1].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 65