Šimtametis karas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šimtametis karas – Anglijos ir Prancūzijos karas, vykęs 1337–1453 m. Jo priežastis – abiejų valstybių nesutarimai dėl anglų valdomų Prancūzijos teritorijų. Karo pretekstas – Anglijos karaliaus (Edvardo III) pretendavimas į Prancūzijos sostą. Šimtametį karą galima suskirstyti į kelis etapus:

1. 1337–1360 m., šiuo laikotarpiu Anglija turėjo didelę iniciatyvą kare ir sumušė Prancūzijos laivyną, užėmė Normandiją. Prancūzija taip pat pralaimėjo labai svarbius mūšius – prie Kresi (1346 m.) ir Puatjė mūšį (1356 m.). Tai sudarė sąlygas plisti Prancūzijoje neramumams, padėtį apsunkino ir prasidėjusi maro epidemija. 1358 m. kilo valstiečių maištas, vėliau pavadintas Žakerijos vardu. 1360 m. buvo pasirašyta taikos sutartis – pagal ją Prancūzija pripažino Anglijai užkariautas teritorijas;
2. 1369–1396 m.; Prancūzija atsiėmė prarastas žemes; 1396 m. sudaryta palanki Prancūzijai taika;
3. 1415–1420 m.; Anglija užėmė visą Prancūzijos šiaurę ir Paryžių; 1420 m. pasirašyta taikos sutartis – pagal ją Anglija ir Prancūzija turėjo susijungti į vieną valstybę, valdomą Anglijos karaliaus, taip Prancūzija prarado nepriklausomybę;
4. 1428–1453 m.; anglai puolė Orleano tvirtovę, kadangi prancūzai nesilaikė taikos sutarties sąlygų; per šį mūšį ypač pasižymėjo Žana d’Ark, dar vadinama Orleano mergele. Jos ryžtingų pastangų dėka buvo išvaduoti Orleanas ir visa Prancūzija; pagal 1453 m. pasirašytą taikos sutartį Anglijai Prancūzijos teritorijoje liko tik Kalė uostas.

Karo rezultatai ir reikšmė

1. Anglija karą pralaimėjo ir neteko visų žemių Prancūzijoje, išskyrus Kalė uostą;
2. Susidarė sąlygos galutiniam Prancūzijos susivienijimui, XV a. pabaigoje Prancūzija tapo centralizuota valstybe;
3. Anglijoje prasidėjo feodalų tarpusavio kovos dėl sosto, jos peraugo į pilietinį Baltosios ir Raudonosios Rožių karą (Rožių karai) tarp Lankasterių ir Jorkų; karas vyko 1455–1485 m., jį laimėję Lankasteriai į sostą iškėlė savo šalininką, jis tituluotas karaliumi Henriku VII ir XV a. pabaigoje galutinai centralizavo šalį.