Šimabaros sukilimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Šimabaros sukilimas (jap. 島原の乱 = Shimabara no ran) buvo judėjimas, kuris vyko Edo laikotarpiu dabartinėje Nagasakio prefektūroje pietvakarių Japonijoje ir truko keturis mėnesius – nuo 1637 m. gruodžio 17 d. iki 1638 m. balandžio 15 d.[1] Didžioji dalis sukilusiųjų buvo valstiečiai ir beveik visi jie buvo katalikai. Tai buvo paskutinis rimtas ginkluotas konfliktas Japonijoje iki Tokugavos šiogūnato pabaigos 1868 metais.[2]

Haros pilies apgultis

Dėl Šimabaroje statomos naujos pilies Macukuros klanui, mokesčiai buvo stipriai pakelti ir tai supykdė vietos valstiečius ir laisvuosius samurajus roninus (jap. 浪人 rōnin). Vietinių katalikų persekiojimas tik pablogino nepasitenkinimą, kuris išsivystė iki atviro sukilimo 1637 metais. Sukilėlių malšinimui Tokugavos šiogūnatas pasiuntė 125 000 karių, kurie sutriuškino sukilėlius po ilgos apgulties Haros pilyje (jap. 原城 Hara jō).

Pasibaigus sukilimui, sukilusių katalikų vadui Amakusai Širo (jap. 天草 四郎 Amakusa Shirō) buvo nukirsta galva ir prasidėjo griežtas krikščionybės draudimas. Japonijos nacionalinio atsiskyrimo politika buvo dar labiau sugriežtinta ir oficialus krikščionių persekiojimas tęsėsi iki XIX amžiaus šeštojo dešimtmečio. Po sėkmingo sukilimo numalšinimo, tuometinis Šimabaros daimyo, Macukura Katsuie (jap. 松倉 勝家 Matsukura Katsuie), buvo nukirsdintas dėl prasto valdymo ir tapo vieninteliu nukirsdintu daimyo Edo laikotarpiu.

Sukilimo priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šimabaros sritis vienu metu priklausė Arimos klanui, kuris buvo krikščioniškas, todėl didelė dalis vietinių gyventojų taip pat buvo krikščionys. Arima klanas buvo iškeldintas 1614 metais ir jį pakeitė Macukura. Naujuoju daimyo tapęs Macukura Šigemasa troško užimti kuo aukštesnes pareigas šiogūnate, todėl dalyvavo įvairiuose statybų projektuose, pavyzdžiui, Edo pilies statyme ir plėtime, o taip pat planavo įsiveržimą į Lusono salą Ispanijos Rytų Indijoje (dabartinė Filipinų dalis).[2] Jis taip pat Šimabaroje pastatė naują pilį, kurios statyboms prireikė itin didelių lėšų, todėl Šigemasa stipriai padidino mokesčius, o tuos, kurie nesugebėdavo susimokėti, nukankindavo: jiems būdavo už nugarų surišamos rankos, aplink kaklą ir rankas aprišamos šiaudinės skraistės ir uždegamos. Dauguma mirtinai sudegdavo, o tie keletas, kurie sugebėdavo įšokti į vandenį ir užsigesinti liepsnas, būdavo paskandinami.[3]

Toks žiaurus elgesys sužadino nepaprastą įniršį prieš daimyo. O kai šių žiaurių taisyklių toliau laikėsi ir Šigemasos paveldėtojas, jo sūnus Katsuie, valstiečiai sukėlė maištą prieš valdovus. Amakusos salos, kuri yra priešais Arimos provinciją, gyventojai taip pat prisijungė prie šio sukilimo, taip išreikšdami nepasitenkinimą Karatsu daimyo.[3]

Jau ilgą laiką persekiojami krikščionys pasinaudojo šiuo sukilimu kaip proga pasipriešinti ir prisijungė prie valstiečių. Jie skelbė, kad galiausiai atėjo metas atkeršyti už visoje imperijoje išlietą nekaltą krikščionių ir kunigų kraują. Krikščionių sukilimas prasidėjo Amakusoje esančiame kaime Oyei 1637-ųjų spalį.[4] Per keletą dienų prie šio judėjimo prisijungė apie 8300 vyrų ir 1000 moterų. Savo vadu jie išsirinko Haros kaimelio vado sūnų Širo Tokisada, kuris geriau žinomas kaip Širo Amakusa. Sukilimo metu Širo Amakusai buvo vos 16 metų[5], todėl jis neturėjo jokios patirties karo srityje. Dėl šios priežasties ir dėl to, jog jo vardas beveik neminimas, kai kalbama apie mūšius, arba paminėt informacija neatitinka istorinių faktų (pvz., vienu sukilimo metu buvo tikėta, kad jis yra trijose vietose – Nagasakyje, Amakusos salose ir Šimabaroje), yra manoma, kad Širo Amakusai buvo tiesiog figūra, kuri simbolizavo sukilėlius.[6]

Sukilimo eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1637-ųjų rudenį nepatenkinti valstiečiai ir laisvieji samurajai pradėjo slapčia kurti sukilimo planus. 1637 m. gruodžio 17-ąją jis galiausiai prasidėjo Šimabaros ir Amakusos salose, kai buvo nužudytas vietinis daikan (žmogus, atsakingas už mokesčius) Hajašis Hiozaemonas. Pačioje sukilimo pradžioje taip pat buvo nužudytas regiono gubernatorius ir daugiau nei trisdešimt didikų.

Norėdamas numalšinti sukilimą, Nagasakio gubernatorius Terazava Katataka išsiuntė į Šimabarą 3000 samurajų. Gruodžio 27-ąją šias pajėgas sukilėliai sutriuškino, gyvus palikdami vos 200 vyrų. Paskatinti sėkmingo apsigynimo, sukilėliai surengė dviejų Teradzavos klanui priklausančių pilių, esančių Tomiokoje ir Hondo, apgultis. Jos buvo nesėkmingos, kadangi link jų artėjo šiogūnato armijos ir sukilėliai turėjo ku skubiau trauktis. Kirtusi Ariakės jūrą ir atvykusi į Šimabarą, sukilėlių armija surengė Šimabaros pilies apgultį, bet ir ši buvo nesėkminga.[1]

Haros pilies apsiaustis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Olandų laivai Haros pilies apsiausties metu

Sukilėliams teko atsitraukti į Haros pilies griuvėsius, kuriuos jie sutvirtino mediena, gauta išardžius jų laivus. Apsirūpinę maistu, pagrobtu iš Macukuros sandėlių Šimabaroje, 27 000 maištininkų buvo pasiruošę gintis nuo vis artėjančios šiogūnato armijos.[1] 1638 m. sausio mėnesį šiogūnato armija, vedama Itakuros Šigemasos, surengė Haros piliai apgultį. Nors šiogūnato armiją sudarė apie 160 000 vyrų, piliai nebuvo padaryta jokios rimtos žalos. Nei vienas vykdytas puolimas nesugebėjo pramušti pilies sienų.[7]

Peržvelgęs situaciją, sausio 11 d. Itakura paprašė pagalbos iš olandų. Nikolas Koekebakeris, Hirado prekybos stoties vadovas, sutiko padėti ir išsiuntė parako atsargų, kartu su atsiprašymu, jog negali padėti labiau. Bet vasario 15 d. buvo vėl kreiptasi į olandus, šįkart prašant patrankų. Vėl gi Koekebakeris sutiko padėti ir užtikrino, jog buvo atsiųstos didžiausios ir geriausios kokybės patrankos. Galiausiai, vasario 19 d. Itakura paprašė Koekebakerio, kad jis atsiųstų vieną iš savo laivų, ir padėtų pramušti pilies sienas iš jūros pusės. Poveikis nebuvo toks, kokio buvo tikėtasi, nes sienos nebuvo pramuštos taip, kad būtų galima įsiveržti vidun.[8]

Tuo tarpu, japonų karininkai ėmė jausti, jog prašyti kitataučių pagalbos malšinant vietinį sukilimą buvo neorus poelgis. Net patys sukilėliai šovė į imperijos stovyklą strėlę, prie kurios pritvirtintas raštelis, kuriame juokiamasi iš pagalbos ieškojimo, kai pačioje Japonijoje buvo tiek daug drąsių karių. Dėl nežinomų priežasčių, kovo 12 dieną olandai gavo pranešimą, kad jų laivas daugiau nereikalingas, todėl jie grįžo į Hirado.[9]

Sukilimo pabaiga ir pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į pilį buvo įsiveržta 1638 m. balandžio 15 d., po 105 dienų apgulties. Yedo įsakymu, visiems vyrams, moterims ir vaikams, sugautiems pilyje, paskirta mirties bausmė. Visi 27 000 sukilėlių buvo nužudyti, Širo tėvas buvo nukryžiuotas, o jis pats buvo nukirsdintas ir jo galva 7 dienas buvo iškelta didžiajame Nagasakio mole. Iš daimyo, kurio prasto vadovavimo metu kilo sukilimas Amakusoje, buvo atimtos beveik visos jam priklausiusios teritorijos. Jis buvo taip nekenčiamas, jog galiausiai nusprendė nusižudyti persipjaudamas pilvą. Arimos daimyo, kurio neištikimybė ir aplaidumas privedė prie galutinio laisvųjų samurajų sukilimo, taip pat gavo leidimą nusižudyti.[10]

Kadangi dėl sukilimo Šimabaros pusiasalyje ir Amakusos salose buvo iš esmės sumažinta gyventojų, čia buvo atgabenta naujų imigrantų iš skirtingų Japonijos vietų, o žemės buvo padalintos naujiems bajorams. Šiogūnatas nusprendė ignoruoti faktą, jog sukilimas kilo daugiausiai dėl pernelyg didelių mokesčių, ir visą kaltę suvertė krikščionims.[1]

Krikščionybė buvo oficialiai uždrausta ir visiems japonų krikščionims teko lįsti į pogrindį, kur teko būti iki pat XIX-ojo amžiaus. Kitus 200 metų kiekvienas japonas turėjo kasmet įrodyti, kad jie nėra krikščionys. Visi turėjo užsiregistruoti vietinėje budistų šventykloje ir ten atlikti fumi-e (jap. 踏み絵 fumi 'atsistoti ant' + e 'atvaizdas') ritualą. Tai reiškia, jog kiekvienas vyras, moteris ir vaikas turėjo atsistoti ant Kristaus arba Mergelės Marijos nuotraukos ar bronzinės replikos, taip parodydami savo panieką krikščionybei.[11]

Be to, Japonija visiškai izoliavo save nuo išorinio pasaulio, leisdama pasilikti tik keliems olandų pirkliams. Portugalų pirklius, kurie pirmiausiai ir atvežė krikščionybę į Japoniją, pakeitė olandai, bet ir šiems prekiauti leista tik mažytėje dirbtinėje Dešimos saloje Nagasakio uoste. Olandai taip pat turėjo atlikti fumi-e ritualą, kad įrodytų, jog nejaučia jokių simpatijų Romos katalikams. Kinai ir korėjiečiai taip pat galėjo vykdyti atidžiai stebimą prekybą, bet ir jie būdavo tikrinami. Anglai ir ispanai išvyko patys. Kitas žingsnis buvo beveik neišvengiamas: šiogūnatas išleido įstatymus, kurie užtikrintų sakoku (uždara šalis). Japonams buvo uždrausta išvykti iš šalies, o tie, kurie išvykdavo, grįžti nebegalėdavo arba jiems grėstų mirtis. Laivai, didesni nei tokie, kurie galėtų sutalpinti 500 kokų (1 kokas – 180,39 l) ryžių, buvo laikomi nelegaliais. Japonijos vandenyse galėjo plaukioti tik nedideli laivai. Be leidimo plaukiojantys laivai buvo šaudomi. Užsieniečiai iš sudužusių laivų turėjo būti nužudomi, kol dar nepasiekė sausumos. Buvo uždraustos užsienietiškos knygos, o tos, kurias savo skaitymui atsigabendavo olandai, būdavo atidžiai patikrinamos, ar nėra jose nieko apie krikščionybę. Trumpai tariant, šiuo laikotarpiu Japonija buvo nuo likusio pasaulio atsiskyrusi labiau nei bet kada.[11]

Istorinė reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istorijoje ir dabartiniame folklore, 1637–1638 metų Šimabaros sukilimas dažnai buvo vaizduojamas kaip heroiškas krikščionių sukilimas prieš Tokugavos šiogūnato despotizmą. Bet sukilimas apėmė daug didesnį politinį kontekstą, atspindėdamas sudėtingą Japonijos poziciją pasaulyje tuo metu. Net vykstant pačiam sukilimui, tiek Japonijos, tiek Europos valdžia diskutavo, ar sukilimo priežastis buvo religinė, ar ekonominė[2].

Tojotomis Hidejošis, kuris suvienijo Japoniją 1590 metais, sujungė savo penkis įtakingiausius daimyo ir 1598 m. įkūrė Penkių Vyresniųjų Tarybą, kad valdytų Japoniją, kol jo kūdikis sūnus sulauks tinkamo amžiaus valdyti pats. Tuoj po jo mirties, vienas iš šių daimyo, Tokugava Iejasu, ėmė tvirtinti savo paties politinę jėgą. Tie, kurie buvo ištikimi Tojotomiams, tarp jų ir Koniši Jukinaga, susijungė ir pasipriešino Tokugavai, bet buvo sutriuškinti 1600 m. Tokugava juos nubaudė arba ištrėmė, o jų žemes išdalino išdalino jį palaikiusiesiems. Daug vietinių samurajų ir buvusių tarnų buvo iškeldinti, valstiečiams teko kęsti šiurkštų naujų ponų elgesį, kuriems jie nejautė ištikimybės ir kurie didžiąją laiko dalį praleisdavo toli, Edo mieste. Kęsdami badą ir spaudžiami nepakeliamų mokesčių naštos, vietiniai gyventojai kentė gilų pasipiktinimą bei pyktį.[2]

Tokugavos šiogūnatas žinojo, kad Portugalija, Ispanija ir Olandija grūmėsi dėl prekybos su Japonija. Portugalai jau buvo įsiskverbę į šalį jėzuitų misionierių dėka – jie skleidė krikščionybę[12] ir jų dėka šią religiją priėmė svarbūs asmenys. Olandų strategija buvo sudaryti sąjungas ir teikti karinę paramą svarbiems vietiniams ponams, kurie tuomet galėtų aprūpinti olandus prekėmis mainams. Tokugavos šiogūnatas kartu su olandais planavo Lusono salos užėmimą, bet olandai nusprendė atsitraukti po to, kai pamatė, kaip neorganizuotai dirbo šiogūnato pajėgos Šimabaros sukilimo metu. Kalvinizmą išpažįstantys olandai nekantravo išstumti savo konkurentus Portugalus, todėl gali būti, kad jie paskatino Tokugavą žiūrėti į krikščionybę kaip į grėsmę[2]. Kadangi didelė dalis Šimabaros sukilimo dalyvių ir buvo krikščionys katalikai, Tokugava turėjo pretekstą visiškai atsikratyti krikščionybe Japonijoje. Krikščionių sukilimo idėja taip pat tiko ir Europos krikščionims, kuriems sukilimas simbolizavo sėkmingą krikščionybės skleidimą.

Haros pilies griuvėsiai, matomi nuo jūros

Kad ir kokios buvo sukilimo priežastys, jis greitai įgavo religinę reputaciją. Šimabaros sukilimo kurstytojai reklamavo Amakusą Širo kaip „Ketvirtąjį Dangaus Sūnų“, kuris, kaip išpranašavo jėzuitų misionierius Šventasis Francis Ksavieras, ves Japoniją į visišką krikščionybės priėmimą. Nikolas Koekebakeris pranešė, kad Arimos (Šimabara) krikščionys susivienijo su sukilėliais Amakusoje ir pakeitė religinius japonų simbolius krikščioniškomis emblemomis. Vos pradėję šį sukilimą, maištininkai suprato, kad kelio atgal nebėra ir nėra kito pasirinkimo tik kovoti iki pat mirties, nes Tokugavos šiogūnatas neparodys atlaidumo nei vienam[2].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Hickman, K., 2017. Tokugawa Shogunate: Shimabara Rebellion. Thought Co. Nuoroda internete [žiūrėta: 2017-11-13]
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 New World Encyclopedia. Shimabara rebellion. Nuoroda internete [žiūrėta: 2017-11-07]
  3. 3,0 3,1 Murray, D., Longford, J. H., 1894. Japan. California: G.P. Putnam’s Sons. p.259
  4. Murray, D., Longford, J. H., 1894. Japan. California: G.P. Putnam’s Sons. p.260
  5. My Little Dejima, 2016. Shimabara Rebellion – The Christian Uprising that wasn’t One. Nuoroda internete
  6. Clements. J., 2016. Christ’s Samurai: The True Story of the Shimabara Rebellion.
  7. Murray, D., Longford, J. H., 1894. Japan. California: G.P. Putnam’s Sons. p.261
  8. Murray, D., Longford, J. H., 1894. Japan. California: G.P. Putnam’s Sons. p.262-263
  9. Murray, D., Longford, J. H., 1894. Japan. California: G.P. Putnam’s Sons. p.264
  10. Murray, D., Longford, J. H., 1894. Japan. California: G.P. Putnam’s Sons. p.264-265
  11. 11,0 11,1 Perez, L. G., 1998. The History of Japan. Westport, Connecticut: Greenwood Publishing Group. p.62
  12. Encyclopedia Britanica. Shimabara Rebellion. Nuoroda internete [žiūrėta 2017-11-07]