Amerikos tiriamoji žurnalistika

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

1972 metais JAV pasirodė vienas iš pirmųjų bandymų apibrėžti tiriamąją žurnalistiką. Žurnalistas K. Scott Christianson tiriamąją žurnalistiką apibūdino kaip rinkimą "svarbios slaptos informacijos, kurią kažkas pasiryžęs išlaikyti paslaptyje". Šis apibrėžimas išskiria du aspektus: problema turi būti svarbi visuomenei, o atskleista informacija - prieš tai slėpta nuo jos.

Pasak Amerikos tyrėjų Džeimso Eemos (James Ettema) ir Teodoro Glaserio (Theodore Glasser), tiriamąją žurnalistiką sudaro penki skirtingi elementai: 1) Informacijos paviešinimas 2) apie visuomenei svarbią problemą, 3) kurios kažkas ar kažkokia organizacija nenori, kad būtų paviešinta, 4) kuri būtų atskleista per pirminį reporterio „kasinėjimą“, kuriam buvo skirta daug laiko 5) ir dėl tikslo paskatinti reformas.

Istorija

Viešo demaskavimo tradicija

Amerikos tiriamoji žurnalistika kildinama iš demaskavimo tradicijos. Šios tradicijos pradžia laikomi 1690 metai, kai Benjamin Harris Bostone įkūrė pirmąjį Amerikos žemyno laikraštį anglų kalba „Publick Occurrences Both Foreign and Domestic“. Nors B. Harris reportažai nebuvo originalus jo darbas, tačiau jie atskleisdavo auditorijai naują informaciją, kurią valdžia norėdavo nuslėpti.

XVIII amžiaus antroje pusėje pradėjęs bręsti sukilimas prieš britų valdžią privertė Amerikos žemyno gyventojus godžiai skaityti laikraščius. Amerikiečių spauda atskleisdavo vis naujas istorijas apie valdžios piktnaudžiavimą jėga ir nekompetentingumą. „Iki 1770-ųjų“, rašo istorikas Thomas Leonard, „aistra demaskavimui buvo politinio Bostono gyvenimo centras. [...] Paslapčių atskleidimas ir apgavysčių nušvietimas buvo patriotų pareiga“.

Išlaisvinus Ameriką, laikraščiai tapo partijų ruporais, o juose publikuojamos istorijos apie valdžios korupciją ir melą buvo naudojamos kaip ginklai opozicinės partijos atstovams apjuodinti.

Po 1833-ųjų reklama tapo laikraščių ekonominiu pagrindu, spauda atsiskyrė nuo partijų, o redaktoriai pasiryžo naujienas paversti prekėmis, rasti žmogišką susidomėjimą keliančias istorijas, taip pritraukiant masinę auditoriją.

Antrojoje devyniolikto amžiaus pusėje spauda tapo „didžiosios dalies visuomenės sąžine“. Kartu su visuomene ji sutelkė dėmesį į valdžios korupciją ir industrializacijos sukeltas problemas. Atsirado žurnalistika, kuri labiausiai vertino įrodymus – dokumentaciją, patikimus šaltinius.

Taip buvo pateikta ir istorija apie Tweedo žiedą demokratų būstinėje Niujorke. "New York Times" 1870 metais aprašė kaip iš iždų buvo vagiami milijonai, sudarinėjamos fiktyvios sutartys dėl statybų. Žurnalistai, kurie turėjo ne tik nepatenkinto Tweedo darbuotojo pasakojimus, bet ir dokumentus, kuriuose buvo juodoji Tweedo žiedo buhalterija, apkaltintiesiems metė iššūkį: pasiūlė įrodyti, kad laikraštis neteisus. „New York Times“ sėkmė paskatino kitus laikraščius atlikti tyrimus apie vietinę ir nacionalinę korupciją. Publika vis labiau norėjo faktų, o žurnalistai stengėsi pateikti nešališkus, objektyvius reportažus.

1887 metais Jozefo Pulitzerio (angl. Joseph Pulitzer) laikraštyje “New York World“ pasirodė Nelės Blai (angl. Nellie Bly) straipsnis, kuriame buvo rašoma apie baisias sąlygas Niujorko moterų beprotnamyje. Tam kad patektų į beprotnamį, Nelė Blai apsimetė moterimi, susirgusia nerviniu išsekimu. Straipsnis sukėlė pokyčius ligoninėse, o Nelė Blai tapo žvaigžde.

Henry Demarest Lloyd, pagal profesiją advokatas, piktinosi industrializacijos laikotarpio socialinėmis ligomis. Žurnalistas atakavo verslą, jo taikiniais tapo naftos baronas Džonas D. Rokfeleris (John D. Rockefeller), geležinkelių magnatai Viliamas Vanderbirtas (William H. Vanderbilt) ir Jay Gould. Lloyd naudojo diagramas ir lenteles – vaizdines priemones, paplitusias šiandienos tiriamuosiuose straipsniuose. H. D. Lloyd‘o darbas darė įtaką kitai žurnalistų-reformistų kartai – "sanitarams" (angl. muckraker).

Aida Tarbel (Ida Tarbell) buvo H. D. Lloyd'o pasekėja. Savo strapsniuose, kuriuos publikavo žurnale „McClure's Magazine“, ji naudojo tokį pat tikslų ir dokumentišką stilių. Aida Tarbel ir jos amžininkai Aptonas Sinkleras (Upton Sinclair), Linkolnas Stefensas (Lincoln Steffens) ir kiti XX amžiaus pradžioje naudojo žurnalistiką argumentuoti socialinių ir politinių reformų poreikį, atspindėti socialinį nepasitenkinimą dėl industrializacijos atneštų pokyčių. "Sanitarai" nebuvo tam tikrų socialinių judėjimų advokatai, jų straipsniuose neliko vietos nuomonei, pasitelktas balanso principas leido faktams kalbėti patiems už save, o tai skatino tolesnį pasitikėjimo tiriamąja žurnalistika didėjimą.

Amerikos tiriamoji žurnalistika 1960-1975 metais

Du karai, komunizmo baimė ir išaugęs vartotojiškumas spaudą padarė ne tokia aršia Amerikos vyriausybės kritike. Tiriamoji žurnalistika taip pat buvo apmirusi.

Jai atgimti padėjo JAV Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiai ir klaidos. Byla "New York Times" prieš Salivaną (angl. Sullivan) įtvirtino nusikalstamo ketinimo standartą, pagal kurį turi būti vertinamos spaudos publikacijos, kurios laikomos šmeižiančiomis viešus asmenis ar pareigūnus. Jis reikalauja, kad ieškovas įrodytų, jog teiginio autorius žinojo, kad teiginys yra neteisingas, arba elgėsi nerūpestingai ignoruodamas teiginio teisngumą ar klaidingumą. Teismas argumentavo: „spauda turi rengti agresyvius reportažus be baimės, kad jiems bus iškelta byla už šmeižtą“. Milijoninių ieškinių dėl šmeižto grėsmė privertė leidėjus, redaktorius ir žurnalistus keisti savo darbo principus, atsakingiau elgtis.

1970 metais Ričiardo Niksono administracija padavė į teismą "New York Times", tam kad sustabdytų dokumentų apie Vyriausybės politiką Vietnamo karo metu publikavimą. Aukščiausiasis Teismas paskelbė nuosprendį, kad publikacijos nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui ir draudimas publikuoti buvo panaikintas. Žurnalistas Sanford Unger šio sprendimo pasėkmes komentuoja taip: "Spauda išmoko, kad jei jau taip, tai turi būti drąsiau ir atviriau knaisiojamąsi ten, kur baigiasi oficialioji politika, tiek vietiniu, tiek užsienio lygiu. Pentagono dokumentų byla parodė, kiek mažai visuomenė iš tikrųjų žinojo apie Vietnamo karo pradžią. Laikraščiai skausmingai suvokė, kad jie buvo per daug atsargūs spausdindami Vyriausybės paslaptis".

Aukščiausiasis Teismas aiškindamas įvairias šmeižto laikraščiuose bylas taip pat įtvirtino principą, kad žmonių privatumas gali būt pažeidžiamas dėl visuomenei svarbių žinių.

1967 metais buvo išleistas tiriamajai žurnalistikai reikšmingas Informacijos laisvės aktas, kuris teigia, kad valstybės dokumentai turi būti prieinami, jei nėra specialios priežasties jų prieinamumo uždraudimui. Paplitus fotokopijavimo aparatams ir nešiojamiems diktofonams tiriamoji žurnalistika pasidarė dar prieinamesnė, kadangi kopijos iš valstybės įstaigų archyvų galėjo plisti po visą valstybę.

Technologinė pažanga, įskaitant televiziją, taip pat pastūmėjo žurnalistus tiriamosios žurnalistikos link. Žurnalistai ėmė naudotis kameromis. Tačiau kai "Chicago Tribune" atliko tyrimą, pavadintą [:en:Mirage Bar|"Miražo baru"]], jiems nuspręsta neteikti Pulitzerio premijos vien dėl to, kad žurnalistai slapta naudojo kameras.

Kompiuteriai padėjo apdoroti didžiulį kiekį informacijos ir atlikti analizes. 1972 metais "Philadelphia Inquirer" kompiuterio pagalba atliktas tyrimas atskleidė, kad politiniai, rasiniai ir kiti faktoriai nuolatos paveikia Filadelfijos teismus. Ši studija turėjo įtakos moderniosios tiriamosios žurnalistikos metodologijos apibrėžimui.

Kai kurie dirbantys spaudos žurnalistikos srityje matė tiriamąją žurnalistiką kaip priemonę kovai su elektroninėmis žiniasklaidos priemonėmis. Žurnalai ir laikraščiai vis labiau suko tiriamosios žurnalistikos keliu.

Modernioji tiriamoji žurnalistika nuo "sanitarų" tradicijos skiriasi tuo, kad įtraukia "sistematišką tyrimą", kai dauguma ankstyvojo XX amžiaus "sanitarų" atliko jau žinomos informacijos valymą ir interpretaciją. Keturi projektai iš šio periodo atskleidžia moderniosios tiriamosios žurnalistikos metodologiją:

1. Heroino kelio tyrimas, publikuotas "Newsday" 1973 metais. Jis laimėjo Pulitzerio premiją už nuopelnus tarnaujant visuomenei.

2. 1973 metais atliktas tyrimas apie policijos brutalumą Čikagoje "Chicago Tribune".

3. Filadelfijos kriminalinio teisingumo sistemos studija 1972 metais vietiniame "Philadelphia Inquirer".

4. 1972 metais "Chicago Tribune" atliktas tyrimas apie balsuotojų apgavystę Čikagoje, laimėjusi Pulicerio premiją už vietinius reportažai.

Taigi iki XX amžiaus aštunto dešimtmečio vidurio tiriamoji žurnalistika subrendo į aiškiai apibrėžtą veiklą su aiškia metodologija, tikslais, vertybėmis ir standartais.

Tiriamosios žurnalistikos atstovų organizacija

Tiriamosios žurnalistikos atstovai susirūpino tiriamosios žurnalistikos įvaizdžiu, kadangi po Vatergeito skandalo užplūdo susižavėjimo tiriamąja žurnalistika banga. Karlo Bernšteino (Carl Bernstein) ir Bobo Vudvordo (Bob Woodward) sėkmė apakino žurnalistus - būti tiriamosios žurnalistikos reporteriu tapo madinga.

Susirūpię žurnalistai, darbavęsi tiriamosios žurnalistikos srityje, 1975 metais sukūrė organizaciją, pavadintą Tiriamosios žurnalistikos reporteriai ir redaktoriai (angl. IRE - Investigative Reporters and Editors). Pirmąjį organizacijos narių susitikimą organizavo Myrta Pulliam, Harley Bierce iš "Indianapolis Star" Pulitzerio premijos tiriamosios žurnalistikos komandos, Paul Williams ir Ron Koziol iš "Chicago Tribune", kuris rašė apie policijos ir teismų darbą.

1976 metais, praėjus kelioms dienoms po Arizonos valstijos žurnalisto Don Bolles nužudymo, įvyko IRE konferenciją. Jos metu IRE nariai karštai diskutavo, ką daryti, kaip reguoti į tokį atsitikimą. Buvo svarstoma, ar toks įvykis nepaskatins organizuoto nusikalstamumo atstovų imtis agresijos prieš žurnalistus. Bobas Grynas (Bob Greene) nusprendė važiuoti į Arizonos miestą Finiksą ir ten atlikti tyrimą apie vietinės valdžios korupcią ir organizuotą nusikalstamumą. Reporteriai išinuomavo patalpas, o komandoje nemokamai dirbo kas kelias savaites besikeičiantys žurnalistai. Daugumos leidinių atstovai dalyvavo šiame tyrime, pavadintame "Arizonos projektu". "Washington Post" ir "New York Times" šį projektą griežtai kritikavo. Anot šių dienraščių redaktorių ir leidėjų, patys Finikso laikraščiai turėtų tirti vietines problemas ir negerai, kai yra kišasi išorės jėgos.

Tyrimas buvo atliktas iki galo, nors trukdė pinigų stygius, o vėliau prasidėję teismai alino IRE veiklą. Paaiškėjo ne tik Don Bolles žudikai, bet ir painūs valdžios, verslo bei organizuoto nusikalstamumo ryšiai.

Dabar IRE organizuoja mokymus, leidžia savo periodinį leidinį ir yra įsikūrusi Misūrio universitete.

Šaltiniai

AUCOIN, James L., The Evoliution of American Investigative Journalism. Missouri: University of Missouri Press, 2005. 242 p. ISBN 978-0-8262-1746-2.

http://www.ire.org/history/.