Vsevolodas Mileris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vsevolodas Mileris

Vsevolodas Mileris (rus. Всеволод Фёдорович Миллер, 1914 m. balandžio 7 (19) d. Maskva – 1913 m. lapkričio 5 (18) d. Sankt Peterburgas) – iškilus rusų kalbininkas, etnografas, archeologas ir folkloristas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė vokiečių kilmės šeimoje, tėvas Fiodoras Mileris buvo žinomas rusų poetas ir vertėjas. Vsevolodas Mileris mokėsi garsiame Maskvos Enneso pensione, kuriame disciplinos buvo dėstomos vokiečių ir prancūzų kalbomis. 18651870 m. studijavo Maskvos universiteto Filologijos ir istorijos fakultete, po baigimo buvo paliktas jame dėstyti.

Dirbo Lyginamosios kalbotyros ir sanskrito katedroje, destė sanskritą. 18741876 m. stažavo Tiubingeno, Paryžiaus ir Prahos universitetuose, 1877 m. apgynė magistro disertaciją. Tyrinėjo senąją rusų liaudies žodinę kūrybą. Susidomėjo Osetijos kultūra ir istorija, išleido trijų tomų veikalą Osetinų etiudai. Už pirmuosius du tomus V.Mileriui buvo suteiktas daktaro laipsnis, o už trečiąjį Rusijos geografijos draugija jį apdovanojo Didžiuoju aukso medaliu.

Nuo 1881 m. redagavo žurnalą „Etnografičeskoje obozrenije“. 18841897 m. dirbo Daškovo etnografiniame muziejuje Maskvoje, jo pastangų dėka išleisti muziejaus etnografinių rinkinių aprašymai. 1892 m. tapo Maskvos universiteto Rusų kalbos ir tautosakos katedros profesoriumi, 1903 m. jam suteiktas nusipelniusio profesoriaus vardas. 19001911 m. dėstė ir Aukštuosiuose moterų kursuose Maskvoje. Išrinktas Imperatoriškosios mokslų akademijos nariu korespondentu, o 1911 m. – tikruoju nariu. Tais pačiais metais persikėlė gyventi į Sankt Peterburgą, dirbo Mokslų akademijoje ir dėstė Moterų pedagoginiame institute.

Ryšiai su Lietuva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kartu su rusų kalbininku Filipu Fortunatovu 1871 m. Liudvinavo apylinkes kirilica užrašė apie 150 lietuvių liaudies dainų, pasakų ir patarlių. 1872 m. šių. dalis tekstų ir jų vertimai į rusų kalbą buvo paskelbti Maskvos universiteto „Mokslo darbuose“, vėliau išleisti atskiru leidiniu. V.Mileris buvo paskelbęs Dniepro slenksčių pavadinimų kilmės hipotezę. 1893 m. Rusijos archeologų IX suvažiavimo metu Vilniuje ją bandė paneigti Panevėžio mokytojų seminarijos dėstytojas Zacharijus Liackis.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]