Panevėžio mokytojų seminarija

Panevėžio mokytojų seminarija, nufotografuota 1929 m.

Panevėžio mokytojų seminarija – mokytojų seminarija, veikusi 1872–1915 m. ir 1921–1935 m. Panevėžyje, Klaipėdos g. 3, 1944–1957 m. Kranto g. 18.

Istorija

Panevėžio mokytojų seminariją 1872 m. lapkričio 14 d. įsteigė Rusijos imperijos švietimo ministerijos administracija, siekdama išauklėti stačiatikišką, ištikimą carui jaunuomenę. Seminarija įkurta Panevėžio bajorų mokyklai 1840 m. pastatytame name, kurį rekonstravo architektas Ivanas Levickis. Iki 1905 m. į ją nebuvo priimami katalikų vaikai.

Buvo sudaromos rusų kalbos nemokančių mokinių grupės, kurioms dėstyta ir lietuvių kalba. Tačiau ją dėstė mokytojai rusai (pirmasis – karo inžinierius, Panevėžio apygardos iždininkas Zacharijus Liackis), todėl mokymo lygis buvo žemas. Lietuvių kalba buvo dėstoma nereguliariai; 1873 m. buvo įvestos 1–2 lietuvių kalbos pamokos per savaitę. Lietuviškos knygos lotyniškomis raidėmis buvo draudžiamos, rašyti mokyta kirilica, vadinamąja „graždanka“. Po 1881 m. žinių apie lietuvių kalbos dėstymą nėra. Tik po 1905 m. įvestos nuolatinės lietuvių kalbos pamokos. Pirmuoju lietuvių kalbos mokytoju buvo Jonas Jablonskis. 1915 m. mokytojų seminarija evakuota į Mstislavlį (Rusija) ir iš ten nebegrįžo.

Panevėžio mokytojų seminarijos atkūrimo darbų ėmėsi iš Voronežo grįžęs ir pirmuoju jos direktoriumi paskirtas žinomas kalbininkas Juozas Balčikonis. Senosios seminarijos rūmuose veikė Raudonojo kryžiaus ligoninė, todėl Mokytojų seminarija įsikūrė kitose patalpose (dab. A. Smetonos g. 17). Čia nebuvo galimybių įrengti piešimo, darbų, gimnastikos kabinetų, todėl mokytis šių dalykų tekdavo eiti į gimnaziją (dab. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija). Pirmoji dviejų kursų laida, 46 absolventai, seminariją baigė 1923 m. Nuo 1923 m. seminarija atgavo patalpas Klaipėdos g. 3, be to, turėjo savo bazinę pradinę mokyklą, bendrabutį, kuriame tvarką prižiūrėjo iš Šveicarijos pakviestos vienuolės. Prie seminarijos buvo sodas ir daržas, kur moksleiviai dirbo sodininkystės, bitininkystės darbus. Sode buvo įrengta meteorologijos stotis. Ypač turtinga buvusi seminarijos biblioteka. 1935 m. atidarius Klaipėdos pedagoginį institutą, mokytojų seminarija uždaryta.

Panevėžio mokytojų seminarija buvo atkurta 1944 m. lapkričio 1 d.; 1945 m. kovo mėn. seminarija perkelta į naujus rūmus Kranto g. 18, buvusią lenkų gimnaziją. 1952 m. TSRS pavyzdžiu, kaip ir kitos Lietuvoje veikusios mokytojų seminarijos, pavadinta Panevėžio pedagogine mokykla. 1957 m. jos veikla buvo nutraukta iš dalies patenkinus mokytojų poreikį. Per 13 metų išduota pradinių klasių mokytojų diplomų 1947 asmenims – 1234 baigusiems stacionarinį ir 713 – neakivaizdinį skyrių.

Pedagogai

Seminarijoje dirbo:

• kompozitorius Antanas Belazaras (1913–1976);
• rašytoja Bronė Buivydaitė (1895–1984) – 1925–1928 m.;
• kompozitorius Mykolas Karka (1892–1984) – 1927–1935 m.;
• rašytoja Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė (1892–1968);
• literatūros istorikas Jurgis Lebedys (1913–1970) – 1944–1946 m.;
• istorikė Ona Maksimaitienė (1902–1999) – 1944–1948 m.;
• pedagogas Juozas Mičiulis (1900–2003);
• istorikas Povilas Pakarklis (1902–1955) – 1927–1930 m;
• dirigentas Vladas Paulauskas (1886–1960);
• literatūros tyrinėtojas Merkelis Račkauskas (1885–1968) – 1921–1923 m.;
• skulptorius Juozas Zikaras (1881–1944) – 1919–1921 m.

Direktoriai

• Stefanas Boričevskis (1831–1890) – 1872 m.
• Juozas Balčikonis (1885–1963) – 1920–1924 m.
• V. Makutėnas – 1944–1947 m.
• V. Kukuraitis – 1947–1952 m.
• A. Kozlovas – 1952–1957 m.

Auklėtiniai

Seminariją baigė: Jonas Balys, Leonas Balčiūnas, Napalys Grigas, Henrika Hokušaitė, Jeronimas Ignatonis, Jurgis Juras Kubilius, Leonas Katinas, Kazimieras Masiliūnas, Antanas Mikėnas, Jonas Motiekaitis, Jonas Murka, Henrikas Radauskas, Aleksandras Šumskis, Petras Tarasenka, Antanas Vireliūnas, Juozas Žilvitis ir kiti.