Vandens laikrodis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Vandens laikrodis, arba klepsidra (gr. „laiko vagis“), matuoja laiko trukmę pagal tekančio skysčio kiekį. Laikas nustatomas pagal tai, kokią atžymą siekia įtekėjęs arba ištekėjęs vanduo.

Klepsidra (1903 m. leidinio iliustracija). Vanduo iš rezervuaro A vamzdeliu B ir C teka žemyn ir trykšta mažu fontanėliu F. Po to vanduo vamzdeliu E suteka į apatinį rezervuarą A'. Apvertus klepsidrą (kaip ir smėlio laikrodį, procesas prasideda iš naujo
Ancient Persian clock

Seniausi vandens laikrodžiai, sukurti Kinijoje, Mesopotamijoje ir Indijoje maždaug 30001500 m. pr. m. e., buvo naudojami astrologijos ir astronomijos tikslams. Jie buvo kalibruojami pagal saulės laikrodžius. Tai buvo tiksliausia laiko matavimo priemonė iki XVII amžiaus, kai buvo sukurti pirmieji gana tikslūs mechaniniai laikrodžiai.

Vienas iš seniausių vandens laikrodžių aptiktas Egipto faraono Amenhotepo I (1525–1504 pr. m. e.) kape: akmeninis indas su skylute netoli dugno, kurio vidinėje pusėje padarytos atžymos pagal ištekėjusio vandens kiekį matavo „valandas“. Kitas labai panašios konstrukcijos vandens laikrodžio panaudojimo būdas kai kuriose Afrikos vietose išliko iki XX amžiaus: tuščias metalinis indas su skylute pamerkiamas į didesnį indą su vandeniu ir nuskęsta per numatytą laiko tarpą.

Herodotas mini egiptiečių laikrodį, kuriame vietoje vandens buvo naudojamas gyvsidabris.

Senovės graikai patobulino klepsidras, sukurdami mechanizmus su reguliuojamu vandens spaudimu, aprūpintus gongais. Didelius ir sudėtingus vandens laikrodžius gamino kinai ir korėjiečiai.

Romėnai vandens laikrodžius naudojo oratorių kalbos trukmei nustatyti. Pirmąjį vandens laikrodį Romoje pastatė konsulas Scipionas Nasika, prašmatnų auksu ir brangakmeniais puoštą vandens laikrodį turėjo Pompėjus.

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Harunas al Rašidas nusiuntė Karoliui Didžiajam į Acheną dovanų sudėtingos konstrukcijos vandens laikrodį, kuriame valandas mušė krentantys metaliniai rutuliukai.

Europoje vandens laikrodžiai viduramžiais buvo naudojami vienuolynuose liturginėms valandoms apskaičiuoti. Kai kurie iš jų buvo gana įspūdingo dydžio, nes, pavyzdžiui, 1198 m. kilus gaisrui Šv. Edmundo abatijoje (Safolko grafystė, Jungtinėje Karalystėje), vienuoliai skubėjo semti vandens iš vandens laikrodžio rezervuaro, kuris buvo pakankamai didelis gaisrui gesinti.