Vakarų fronte nieko naujo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vakarų fronte nieko naujo
444px-Erstausgabe 1929.JPG
Autorius(ė) Erich Maria Remarque
Žanras romanas
Originalus leidimas
Pavadinimas Im Westen nichts Neues
Šalis Vokietija
Kalba vokiečių k.
Išleista 1929
Lietuviškas leidimas
Vertėjas(a) 1929 J. Kalnėnas

1960 Jonas Kabelka

Leidykla 1929 „Sakalas“

1960 Valstybinė grožinės literatūros l-kla
1989 Šviesa
2007 Alma littera

Išleista 1929 1960 1989 2007[1]

Vakarų fronte nieko naujo (vok. Im Westen nichts Neues) – E. M. Remarko romanas parašytas 1929 metais apie Pirmojo pasaulinio karo baisumus.

Knyga parašyta per 4 savaites. Iškart susilaukė didelio skaitytojų dėmesio. Per 8 mėnesius išleista 2,5 milijono kopijų, 25 kalbomis. Taip pat pastatytas filmas pagal romaną.

Turinys[taisyti | redaguoti kodą]

Paulius Boimeris priklauso karių grupei Vakarų fronte Pirmojo pasaulinio karo metais. Ramybės valandėlėmis už fronto jis prisimena mokyklą. Jo mokytojo, Kantoreko, patriotinės kalbos įtikino visą klasę savanoriškai stoti į kariuomenę. Muštruojami karininko Himelštoso jie privalo visko mokytis iš naujo, nes mokykloje įgytos žinios kareivinių kieme netenka savo vertės. Jie dislokuojami Vakarų fronte, kur grupės senų kareivių ir patyrusio S. Katčinskio siunčiami į fronto pavojus. Tarp Katčinskio ir Boimerio vystosi kažkas panašaus į tėvo-sūnaus santykius. Paulius mokosi išgyventi: atskirti skirtingus sviedinius iš garso, sunkiausiomis sąlygomis rasti maisto, apsisaugoti nuo realaus priešo. Po trumpos viešnagės gimtinėje Boimeris supranta, kaip išgyvenimai fronte jį pakeitė. Jis nesugeba apie savo žiaurią patirtį apkasuose papasakoti net šeimos nariams. Nusivylęs Boimeris grįžta pas savo kovos draugus į frontą. Per ataką Paulius sužeidžiamas skeveldros ir porą savaičių praleidžia karo ligoninėje. Artimiausią mėnesį fronte žūva visas jo būrys – vienas po kito, išskyrus Tjadeną, nuo dujų ir granatų atakų, apšaudymo metu arba kovoje vyras prieš vyrą. Galiausiai ir Paulius, po sužeidimų išgyvenęs ligoninėje, prieš karo pabaigą miršta nuo mirtinų sužeidimų: „…vieną iš tų dienų, kai visame fronte buvo taip ramu ir tylu, jog kariuomenės pranešimą sudarė tiktai vienas sakinys: „Vakarų fronte nieko naujo“. Veiksmas vis greitėja iki pat romano pabaigos, epizodai tampa trumpesni, o praėjęs tarp jų laikas – ilgesnis.

Skyrių apžvalga[taisyti | redaguoti kodą]

DĖMESIO: Žemiau atskleidžiamos kūrinio detalės

Pirmas[taisyti | redaguoti kodą]

Būrys džiaugiasi dvigubu maisto kiekiu, nes iš 150 tik 32 vyrų grįžo iš fronto. Jaunas pasakotojas Paulius Boimeris aprašo, kaip mokykloje jis su draugais buvo įkalbėti stoti į kariuomenę. Draugai karo ligoninėje ieško Pauliaus mokyklos kolegos.

Antras[taisyti | redaguoti kodą]

Paulius galvoja, kas bus po karo ir kaip jis pasiruošė sunkiam kareivinių gyvenimui. Be išsilavinimo apkasuose būtų jis išprotėjęs. Paulius liūdi ligoninėje mirusio draugo netektį.

Trečias[taisyti | redaguoti kodą]

Vyksta pokalbis tarp draugų, kad disciplinos ugdyme neturėtų būti įžeidinėjimų ir pažeminimų.

Ketvirtas[taisyti | redaguoti kodą]

Pauliaus būrys papildomas naujais rekrutais ir iškeliauja atgal į frontą. Gyvuliški instinktai leidžia jam išgyventi. Prie kapinių jo būrys buvo apšaudytas artilerijos, keli kariai žuvo.

Penktas[taisyti | redaguoti kodą]

Paulius su draugais galvoja, ką veiktų, jei netikėtai įsivyrautų taika.

Šeštas[taisyti | redaguoti kodą]

Veiksmas vyksta fronte. Tris dienas būrys turėjo išlaukti kapinėse, nes artilerijos ugnis buvo per stipri. Po to gali jie susiremti su prancūzais ir nužudyti tiek priešų, kiek įmanoma. Kitą dieną seka didelė prancūzų ataka, kuri pareikalauja daug nepatyrusių kareivių aukų. Iš 150 vyrų į stovyklą grįžta tik 32.

Septintas[taisyti | redaguoti kodą]

Po karinės tarnybos kariai ieško atsipalaidavimo. Paulius su draugais susipažįsta su keliomis prancūzėmis, kurias naktimis aplanko. Kiek vėliau Paulius dviem savaitėms grįžta namo aplankyti sergančios motinos. Jam sunku susivokti, nes frontas stipriai paveikė jo mąstymą. Atostogų pabaigoje jis praneša Kamericho motinai apie pastarojo mirtį ir galvoja apie savo vaidmenį gyvenime ir savo motiną.

Aštuntas[taisyti | redaguoti kodą]

Po atostogų Paulius privalo kalnuose saugoti į belaisvę paimtų rusų stovyklą ir pranešti apie belaisvių būklę. Jo dėmesį patraukia vienas belaisvis. Viešnagės pabaigoje Paulių aplanko sesuo ir tėvas bei atneša jam šiek tiek maisto.

Devintas[taisyti | redaguoti kodą]

Paulius grįžta į savo būrį. Po trumpo kaizerio apsilankymo būrys grįžta į frontą. Per patruliavimą kariai nustebinami netikėtos priešo atakos. Paulius įšliaužia į bombos išmuštą duobę ir apsimeta negyvu. Kai vienas prancūzas įšoka į jo duobę, iš baimės Paulius jį nuduria. Kelias valandas Paulius nelipa iš duobės. Mirštančiam prancūzui iš didelio kaltės jausmo pažada pasirūpinti pastarojo šeima, tačiau žino, kad pažado ištesėti negalės. Dėl pavojaus būti sučiuptam jis pralaukia visą dieną, iki kol galės grįžti į vokiečių apkasus. Ten jis papasakoja savo draugams apie susitikimą su prancūzu ir sąžinės graužatį, tačiau Katčinskis ir Albertas jį ramina ir sako, kad tai yra normalu.

Dešimtas[taisyti | redaguoti kodą]

Kareiviai saugo apleistą kaimą, kur linksmai leidžia laiką, tačiau Paulius ir Albertas sužeidžiami ir nugabenami į karo lauko ligoninę, kur Paulius operuojamas, po to perkeliamas į katalikišką ligoninę. Ten Albertui amputuojama koja.

Vienuoliktas[taisyti | redaguoti kodą]

Paulius išgyvena daug misijų, jo draugai Miuleris ir Katčinskis miršta, ypač Paulių sukrečia Katčinskio mirtis. Deteringas dezertyruoja. Paulius daug galvoja apie karą ir jo poveikį kareivių charakteriui. Taikos troškimas vis didėja. Vargu ar Paulius dar kartą galėtų iškęsti karo žiaurumus.

Dvyliktas[taisyti | redaguoti kodą]

Paulius vėl galvoja apie problemas, kurios iškils jam ir jo kartai, jei taika ateis ir kaip jis pradės civilinį gyvenimą. Paulius žūsta prieš pat karo pabaigą. Tos dienos kariniame pranešime buvo parašyta: „Vakarų fronte nieko naujo“, nes tą dieną fronte neįvyko nieko ypatingo.

Pastabos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Romanas lietuvių kalbą buvo išleistas 4 kartus:
    • Erich Maria Remarque. Vakarų fronte nieko naujo. – Kaunas: Sakalas, 1929. – 256 p. (vertė J. Kalnėnas)
    • Erichas Marija Remarkas. Vakarų fronte nieko naujo. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros l-kla, 1960. – 246 p. (vertė Jonas Kabelka)
    • Erichas Marija Remarkas. Vakarų fronte nieko naujo. – Kaunas: Šviesa, 1989. – 181 p. (vertė Jonas Kabelka) ISBN 5-430-00215-1
    • Erich Maria Remarque. Vakarų fronte nieko naujo. – Vilnius: Alma litter, 2010. – 228 p. (vertė Jonas Kabelka) ISBN 978-9955-38-515-8