Municipija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Municipija (lot. municipiummunia 'pareigos' + capio 'gaunu') – senovės Romos valstybės miestas, kurio gyventojai pagal sutartis su Roma gavo visas arba ne visas romėnų piliečių teises.

Municipijų sistema atsirado ankstyvosios respublikos laikais. Municipijos skirstytos į dvi kategorijas:

  • I kategorijos municipijos turėjo savivaldą, jų gyventojai – pilietines bei politines teises.
  • II kategorijos municipijų gyventojai politinių teisių neturėjo, tačiau atliko pilietines pareigas (tarnavo legionuose, mokėjo mokesčius). Dalis II kategorijos municipijų turėjo savivaldą, kitas valdė Romos prefektai.

Po Sąjungininkų karo 90–88 m. pr. m. e. municipijomis tapo visi italikų miestai ir kolonijos. 45–44 m. pr. m. e. visų italikų municipijų gyventojų teises Cezaris sulygino su romėnų. Municipijų valdymas suvienodintas. Beveik visi Romos imperijos laisvieji gyventojai 212 m. imperatoriaus Karakalos ediktu gavo romėnų piliečių teises, o provincijų miestai tapo municipijomis.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. MunicipijaLietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas 37–38 psl.