Tomas Moras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Tomas Moras
Hans Holbein d. J. 065.jpg
Hans Holbein the Younger Sero Tomo Moro portretas (1527)
Gimė: 1478 m. vasario 7 d.
Londone
Mirė: 1535 m. liepos 6 d. (57 metai)
Veikla: anglų advokatas, rašytojas, humanistas, politikas
Commons-logo.svg Vikiteka: Tomas MorasVikiteka
Parašas
Thomas More Signature.svg

Tomas Moras (angl. Ser Thomas More, Šventasis Tomas Moras, g. 1478 m. vasario 7 d. Londone – 1535 m. liepos 6 d.) – Katalikų bažnyčios šventasis, anglų advokatas, rašytojas, humanistas, politikas, knygos „Utopija“ autorius, kankinys. Anglijos Lordas Kancleris nuo 1529 iki 1532 m.

Minimas birželio 22 d; kankinystė – liepos 6 d.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Tomas Moras gimė teisėjo Džono Moro šeimoje. Vaikystėje mokėsi Šv. Antonijaus mokykloje, tuo metu tai buvo viena geriausių Londono mokyklų. Būdamas 12-kos metų berniukas, jau tarnavo kaip pažas aukštų Anglijos kanclerio bei arkivyskupo namuose. Nuo 1492 m., įstojęs su minėto arkivyskupo pagalba, Oksfordo universitete studijavo teisę, mokėsi graikų kalbos, paskui pasirinko teisę ir buvo advokatas bei teisėjas.

Tomo Moro karjera buvo svaiginanti – 1529 m. jis buvo paskirtas Anglijos kancleriu. Buvo pirmas pasaulietis pakviestas būti Anglijos didžiuoju kancleriu lordu. Draugavo su Erazmu Roterdamiečiu, studijavo šv. Augustino raštus ir parašė atnešusią jam pasaulinę šlovę „Utopiją“. Mokytas, gabus, gyvas ir pamaldus Tomas buvo labai artimas pačiam karaliui. Jis lengvai kalbėjo ir rašė tiek anglų, tiek lotynų kalba; darė vertimus iš graikų kalbos. 1505 metais vedė, susilaukė 3 dukterų ir vieno sūnaus, nors prieš tai kurį laiką rimtai svarstė, tarp pasaulietinio ir vienuolio gyvenimo pasirinkimo. Teigiama, kad link pasaulietinio gyvenimo Morą palenkė ambicijos ir siūlomos aukštos pareigos.

Tomas Moras nuolat mokėsi. Atsikėlęs antrą valandą nakties, mokydavosi iki septynių vakaro, po to dalyvaudavo Mišiose. Buvo šv. Pranciškaus Trečiojo ordino narys ir uoliai vykdė savo pareigas: prie rytinių ir vakarinių maldų pridėdavo septynias [psalmė|psalmes]] ir šventųjų litanijas. Dažnai pėsčias lankydavo aplinkines šventąsias vietas ir prieš kiekvieną išmėginimą priimdavo Komuniją, – tai tuomet buvo neįprasta. Per pusryčius, pietus ir vakarienę viena iš dukterų skaitydavo Šventąjį Raštą. Jis giedojo parapijos chore, patarnavo Mišioms, dalyvavo parapijos gyvenime, dosniai šelpė beturčius ir nuomodavo namus, kad turėtų kur priglausti senelius, ligonius ir vargšus.

Kai Anglijon pradėjo veržtis protestantizmas, Tomas savo raštais smerkė jų mintis, savo veikaluose kritikavo Liuterį, kalbėjo apie galutinius dalykus – mirtį, Dievo teismą, pragarą ir rojų.

Tuo metu karalius Henrikas VIII sugalvojo atsiskirti nuo savo teisėtos žmonos ir vesti diplomato Tomo Boleino dukterį. Kancleris tam nepritarė ir užsitraukė karaliaus nemalonę. Savinantis karaliui bažnytinę jurisdikciją ir skelbiantis vyriausia bažnyčios galva, Tomas pasitraukė iš užimamų pareigų ir viešojo gyvenimo, pažadėdamas karaliui daugiau viešai nekalbėti nei apie jo žmoną, nei apie Anglijos Bažnyčią, nors ir toliau slapčia lankė ištremtąją karalienę, skatino kitus ją remti, ir net parašė kelis protestantizmą kritikuojančius veikalus. Tomas Moras atsisakė pasirašyti priesaiką, kurioje Henrikas VIII vadinamas aukščiausia Bažnyčios galva Anglijoje ir, nepaisant jo padėties, didžiulio visuomenės palaikymo bei didelių nuopelnų, buvo įkalintas Londono Taureyje.

Karaliaus skirti teisėjai, nors ir bandė įkalbėti užsispyrusį Morą, apkaltino jį išdavyste šaliai ir pasmerkė mirti nukirsdinant. Šis Anglijos valstybės veikėjas, filosofas, rašytojas, humanistas, doras šeimos tėvas atidavė gyvybę dėl ištikimybės katalikų Bažnyčiai. Likimo smūgius jis sutiko su krikščioniška ramybe, tačiau ryžtingai, taigi liko „žmogus visais metų laikais“.

Paskelbus nuosprendį, Tomas Moras kilniais žodžiais prabilo į savo teisėjus – pareiškė norą susitikti su jais danguje. Katalikai Anglijoje tuo metu būdavo kariami ir ketvirčiuojami, tačiau Morui teismas suteikę malonę – jis buvo nukirsdintas. Sėdėdamas kalėjime, parašė „Paguodą vargdieniams“, „Traktatą apie Kristaus kančią“ ir „Pamaldžius apmąstymus“.

Užlipęs ant ešafoto, juokavo, prašė už jį melstis ir paliudyti, kad mirė būdamas ištikimas karaliui, bet dar ištikimesnis Dievui. Paskui sukalbėjo „Miserere“, guosdamas budelį pajuokavo, pats užsirišo akis ir padėjo galvą ant trinkos. Tai buvo 1535 m. liepos 6 d. Nukirsta jo galva išgulėjo ant ešafoto ištisą mėnesį ir turėjo būti įmesta į Temzę, bet dukra Margaret ją išpirko ir palaidojo.

Tomas Moras mirė kankiniu už Bažnyčią, už tikėjimą. Popiežius paskelbė jį šventuoju kankiniu, o 2000 m. spalio 31 d. Jonas Paulius II – politikų globėju.

Portrete Tomas Moras vaizduojamas kaip to meto bajoras, ramaus giedro veido, su kanclerio drabužiais ir ordino grandine ant kaklo.

Darbai[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose
Žymiausi darbai