Savanorystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sporto savanoriai lengvosios atletikos čempionate Kaune 2007

Savanorystė, savanoriška veikla (voluntariatas) – tai savo noru pasirinkta veikla, už kurią negaunamas finansinis atlygis ir kuri yra naudinga kitam žmogui.

Savanorystės pagrindu grindžiama veikla laikoma vienu iš pilietinės visuomenės pagrindų. Tai neprieštarauja taip pat ir rinkos ekonomikos teorijai: asmeninė iniciatyva, kylanti iš paties žmogaus pastangų, yra vertintina labiau už veiklą, kuri yra primetama kitų asmenų arba kuri yra prisiimama verčiant išorės veiksniams (įkalbinėjimams, esant psichologiniam spaudimui ar kt.).

Savanorystė yra veiksmai kylantys iš valinio žmogaus noro atlikti tam tikrą darbą nesitikint už tai gauti materialinės naudos. Žmogus atliekantis tokius veiksmus (atliekantis tam tikrus darbus savanoriškai ir nesitikėdamas už tai atlygio) vadinamas savanoriu. Pagrindinis tokio žmogaus tikslas – padėti kitiems, siekti visuomeninės naudos, bet ne asmeninės. Tai yra viena iš prigimtinių žmogaus savybių – padėti kitiems, kad pats galėtų jaustis laimingu. Įvairiose valstybėse savanorystės paplitimas yra skirtingo lygio, o ir pats savanorystės suvokimas iš dalies skiriasi. Tačiau visur savanorystės veikla yra panaši. Savanorystė ypatingai svarbi valstybės ekonomikai, nes be didelių išlaidų sukuriamas vidaus produktas, suteikiamos žinios asmenims, atliekamas kultūrinis švietimas ir pan.

Naudingumas[taisyti | redaguoti kodą]

Nevyriausybinis sektorius, kuriama savanorystė atlieka pamatinį vaidmenį, dažnai yra laikomas atsvara (kartu su pilietine visuomene) tokiems socialiniams dariniams kaip valstybė arba kokia nors kita korporacija (pvz., bažnyčia, kurioje narystė apsprendžiama tėvų valia, žr., krikštas). Svarbi savanorystė ir padedant besivystančioms šalims.

Motyvacija[taisyti | redaguoti kodą]

Kiekvieno savanorio motyvacija yra skirtinga, tačiau vyrauja kelios pagrindinės:[1]

  • altruizmas – savanoriavimas kitų naudai;
  • gyvenimo kokybė – padėjimas visuomenei kiekvieno gyvenimą padaro geresnį;
  • užimtumas – kai kurie jaučia pasitenkinimą vien dėl to, kad yra užimti;
  • religiniai įsitikinimai – kai kurios religijos teigia, kad padėjimas kitiems yra dvasinė pareiga;
  • finansai – reta savanoriavimo motyvacija, nes kuo daugiau savanoriams mokama, tuo mažiau jie laikomi savanoriais;
  • socializacija – savanoriavimas yra puiki galimybė sutikti daug skirtingų žmonių ir susirasti daug draugų.

Pripažinimas[taisyti | redaguoti kodą]

2001 m. Jungtinės Tautos paskelbė Tarptautiniais savanorystės metais. Kiekvienų metų gruodžio 5 žymima Tarptautinė savanorių diena, taip pat paskelbta Jungtinių Tautų. 2005 m. buvo Didžiosios Britanijos savanorystės metai, o Australijoje švenčiama savanorystės savaitė – savaitė po antros gegužės sekmadienio.

Europos savanoriškos veiklos metai[taisyti | redaguoti kodą]

Siekiant atkreipti dėmesį į savanorišką veiklą Europos Sąjungoje, 2011-ieji pavadinti Europos savanoriškos veiklos metais. ES šalyse savanoriška veikla užsiima 92–94 milijonų suaugusiųjų. Tai sudaro 23 proc. visų vyresnių nei 15 m. amžiaus europiečių.

Savanoriška veikla Europos Sąjungoje pastebimai prisidedama prie ekonomikos ir visuomenės plėtros bei asmenybės ugdymo. Remiantis apytikriais skaičiavimais, savanoriška veikla ES šalyse sukuriama nuo 0,5 iki 5 proc. BVP.

Savanoriškos veiklos įstatymas[taisyti | redaguoti kodą]

2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Seimas priėmė Savanoriškos veiklos įstatymą. Šis įstatymas nustato savanoriškos veiklos ypatumus, savanoriškos veiklos principus, savanorio ir savanoriškos veiklos organizatoriaus teises ir pareigas, savanoriškos veiklos organizavimo tvarką, savanorių draudimo, savanoriškos veiklos išlaidų kompensavimo atvejus. Įstatymas įsigaliojo nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

40px Vikiteka: Savanorystė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Savanorystės nauda