Socializacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Socializacija (lot. socialis 'visuomeninis') - socialinės patirties perėmimas ir aktyvus atgaminimas individo veiklos ir bendravimo procese [1], individo tapimas visuomeniniu žmogumi, socialine būtybe. Kiti socializacijos apibrėžimai:

  • Sudėtingas, visą gyvenimą besitęsiantis procesas, tampant socialine būtybe, kuri gali prisitaikyti prie naujų situacijų įvairiais savo gyvenimo periodais. [2]
  • Žmonių socialinės patirties ir socialinių nuostatų kaupimo procesas, atitinkantis socialinių vaidmenų kaitą [3].

Socializacija vyksta tiek stichiškai (dėl mėgdžiojimo instinkto bei suvokiant aplinkinių pritarimą ar nepritarimą), tiek kryptingai (auklėjimas, mokymas, reklama, propaganda).

Pagal funkcionalistinę perspektyvą socializacija yra esminė visuomenės integracijai. Pagal S. Freud psichologinę perspektyvą, socializacija yra veikla, nukreipta prieš natūralius polinkius ir stimulus. Psichologiniai socializacijos mechanizmai yra pozityvūs (imitacija, identifikacija) bei negatyvūs (gėda ir kaltė), kurie uždraudžia tam tikrą elgesį arba jį slopina.

Socializuotas („išmokęs kultūros”) žmogus turi geresnes galimybes įgyti aukštesnį socialinį statusą. Kaip pavyzdys galėtų būti emigrantas, nuvykęs į JAV ir išmokęs ne tik anglų kalbos, bet ir perėmęs svarbiausias amerikietiškas vertybes (tarp jų ir mokėjimą žaist krepšinį) ir besilaikantis pagrindinių elgesio normų. Tačiau tai nėra paprastas informacijos užrašymas centrinėje nervų sistemoje kaip kompiuteryje, bet asmenybės raidos (pažinimo, emocijų reguliavimo, socialinio mokymosi) sąlygojamas savivokos (susitapatinimų su svarbiausiais socialiniais vaidmenimis ir savęs vertinimo) procesas.

Individo lygmenyje socializacija suprantama kaip jo asmeninė „istorija“.

Instituciniame lygmenyje socializacija suprantama kaip pasekmė tų sąveikų, kurios vyksta mokykloje tarp individo ir praktinės veiklos bei tarp individų (pvz., mokinio - mokytojo; mokinio - mokinio) ir jų grupių. Šių sąveikų socialinis ir kultūrinis turinys nulemia socializacijos vertybes.

Sociologiniame lygmenyje socializacija suprantama kaip tam tikras socialinis mechanizmas, kuris sąlygoja individo statusą, vaidmenį ir savimonę. [4]

Suaugusiųjų socializacija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal kai kuriuos apibrėžimus socializacija suprantam tik kaip „vaiko mokymosi gyventi visuomenėje procesas“[5]. Ši sąvoka taip pat taikoma ir suaugusiesiems, kai jis mokosi elgesio, laukiamo iš jų naujame darbe, institucijoje ar amžiaus grupėje.

Socializacijos pagrindai[taisyti | redaguoti kodą]

Biologinis pagrindas

Genais ir hormonais grindžiama individo svarbiausių biologinių procesų raida (ontogenezė) sąlygoja žmonių socialinę veiklą (nuo agresijos iki altruizmo); [6] Dalį socialinio elgesio modelio mes gauname iš savo tėvų ir protėvių per genetinę informaciją. Socialinę elgseną taip pat veikia tam tikri hormoniniai pokyčiai, susiję su paros, metų laiko ir amžiaus ciklais. Pavyzdžiai: Daltonizmas, hemofilija, Dauno sindromas apriboja žmonių socialinę elgseną.

Kultūrinis pagrindas

Kalba (simbolių vartojimo sistemos) leidžia perimti kultūros paveldą ir suvokti kitas kultūras. Vertybės – socialinės veiklos paskatos – formuoja bendriausius tam tikros socialinės grupės narių veiklos principus. Normos – lūkesčiai ir elgesio standartai – reguliuoja žmonių tarpusavio sąveikas, nurodo, kokia veikla bus skatinama, o už ką galima susilaukti bausmių

Socializaciją veikiančios jėgos (socializacijos agentai)[taisyti | redaguoti kodą]

Socializacija nebūna vienakryptis, linijinis procesas. Kiekvieno individo socializaciją veikia daugybė kitų individų ar jų grupių. Svarbiausios grupės įvardijamos kaip socializacijos agentai. Prie svarbiausių socializacijos agentų priskiriama šeima, įvairiausios mokymo įstaigos, religinės, laisvalaikio leidimo organizacijos. Pastaruoju metu vis didesnę įtaką socializacijos procesams įgyja žiniasklaida.

Labai dažnai socializacijos agentai kryptingai formuoja socializuojamojo asmens elgseną, tikėdamiesi tiesioginės naudos. Taip elgiasi daugelis komercinių bei visuomeninių organizacijų. Formalios ir neformalios mokymo įstaigos, religinės organizacijos, verslo organizacijos deklaruoja socializacijos kryptį, formas ir turinį savo veiklos nuostatuose bei ugdymo programose. Be to, daugelis mokymo įstaigų vykdo socializacijos proceso etapinę kontrolę, dėka kurios organizacijų nariai perkirstomi socialinėje hierarchijoje. Tą patį galima pasakyti ar apie visų tipų (pelno siekiančių ir nesiekiančių) sporto organizacijų veiklos tikslus – turėti tam tikrą narių, pripažįstančių organizacijos veiklos vertybes ir besilaikančių formalių ir neformalų normų, skaičių.

Labai dažnai įtakingiausi socializacijos agentai susiduria su individų nenoru socializuotis, pasireiškiančiu nepaklusnumu, frustracijomis, agresija. Galima tik stebėtis, kad daugeliu atvejų, žiūrint iš socializacijos proceso užmanytojų taško, socializacija pavyksta. Pavyzdžiui, vaikai ir jaunuoliai dažniausiai sėkmingai susitapatina su savo lyties, tautybės, gimtosios kultūros elgesio standartais. Tačiau daug sunkiau juos priversti mokytis, lankyti dailės ar muzikos mokyklas, laikytis sveikos gyvensenos taisyklių.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Valerija Vaitkevičiūtė Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 2001
  2. Broom, Bonjean, Broom, 1988
  3. Smelser, 1988
  4. Šlapkauskas, 1997
  5. P. Berger, 1963
  6. E. O. Wilson „Genes, Mind and Culture“, 1981