Rudolfas Šulcas
Rudolfas Šulcas (vok. Rudolf Schulz, latv. Rūdolfs Šulcs; 1807 m. rugpjūčio 17 d. Birzgalėje, Kuršo gubernija – 1866 m. kovo 8 d. Jelgavoje, Kuršo gubernija) – iš Baltijos vokiečių kilęs Latvijos evangelikų liuteronų kunigas, latvių literatas ir švietėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė Lietuvos ir Latvijos evangelikų kunigo Lybegoto Otto Konrado Šulco šeimoje. 1823–1826 m. mokėsi Jelgavos gimnazijoje, 1827–1830 m. studijavo Dorpato universitete. Dirbo namų mokytoju, nuo 1833 m. tarnavo kunigo padėjėju pas tėvą Lindės–Birzgalės evangelikų parapijoje. 1840 m. paskirtas Lipaikų (dab. Turlava prie Kuldygos), o 1849 m. – latviškos Jelgavos Šv.Onos parapijos evangelikų kunigu.
Aktyviai dalyvavo latvių atgimimo sąjūdyje. 1849–1866 m. redagavo laikraštį „Latviešu Avīze“, 1851–1854 m. buvo Latvių literatūros draugijos Kuršo skyriaus direktoriumi, o 1854–1864 m. išrinktas šios draugijos pirmininku. Parašė keletą knygų, kuriomis siekė šviesti menkiau išsilavinusius. Laikraštyje „Latviešu Avīze“ latvių kalba paskelbė geografinius žemėlapius ir pasaulio dalių aprašymus. Išvertė „Krikščionių bažnyčios istoriją“ ir medicininių patarimų knygą „Namų gydytojas“.
Su žmona Evelina susilaukė 13 vaikų, iš kurių šeši mirė labai anksti.
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- „Panteniuss Vilhelms, Jelgavas latviešu draudzes rīta mācītājs“ (1850),
- „Pasaules stāstu grāmata“ (1861) ir kt.