Reinis Kaudzytė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Reinis Kaudzytė
latv. Reinis Kaudzīte
Gimė 1839 m. gegužės 12 d.
Madariai, Vecpiebalgos valsčius
Mirė 1920 m. rugpjūčio 21 d. (81 metai)
Kalno Kaibėniai, Vecpiebalgos valsčius
Veikla latvių rašytojas

Reinis Kaudzytė (latv. Reinis Kaudzīte arba Kaudzītes Reinis, 1839 m. gegužės 12 d. Madariai, Vecpiebalgos valsčius – 1920 m. rugpjūčio 21 d. Kalno Kaibėniai, Vecpiebalgos valsčius) – Latvijos rašytojas, slapyvardis Kalninieks. Matyso Kaudzytės brolis.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Augo hernhutiečių šeimoje. Savamokslis. Dirbo amatininku, gamino verpimo ratelius, nuo 1867 m. geografijos ir tikybos mokytoju Vecpiebalgoje. Mėgo keliauti, su broliu pėsčiomis apkeliavo didžiąją dalį Latvijos, nukako iki Sankt Peterburgo, 1898 m. aplankė Pasaulinę parodą Paryžiuje ir Eifelio bokštą. Gyveno Rygoje, Siguldoje, Cėsyse, 1920 m. apsigyveno pas brolį Kalno Kaibėniuose.[1]

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis aforizmų kūrėjas latvių literatūroje. Parašė su broliu pirmą realistinį latvių romaną „Matininkų laikai“. Jame pasakojama apie žemės permatavimą, kai latvių valstiečiai išpirkinėje iš dvarininkų žemes, satyriškai perteikiami XIX a. antros pusės socialiniai ir moraliniai procesai Latvijos kaime. Romanas „Izjuriečiai“ liko nebaigtas, jame vaizduojamas tragiškas kaimiečių gyvenimas. Dar parašė eilėraščių, kritikos straipsnių apie latvių literatūrą ir visuomenę.[2] Parašė pirmąjį geografijos dėstymo vadovėlį.

1929 m. Kalno Kaibėniuose atidarytas brolių Kaudzyčių muziejus.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Matininkų laikai (Mērnieku laiki), 1879 m., lietuvių kalba 1939 m., 1963 m., 2 leid. 1980 m.
  • Izjuriečiai: Molienos gamtos vaizdai (Izjurieši: Malienas dabas stāsti), satyrinis romanas, 1928 m.,

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Brāļi Reinis un Matīss Kaudzītes
  2. Silvestras Gaižiūnas'. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 582 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]