Pasaulio aplinkos fondas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Pasaulio aplinkos fondas (angl. The Global Environmental Facility arba sutrumpintai GEF) yra nepriklausoma tarptautinė organizacija, siekianti spręsti pasaulines aplinkos apsaugos problemas. Ji buvo įkurta 1991 metais ir vienija 182 valstybes, bendradarbiaudama su tarptautinėmis institucijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis ir privačiu sektoriumi. Pasaulio aplinkos fondas teikia dotacijas besivystančių ir pereinamosios ekonomikos šalių parengtiems projektams, susijusiems su bioįvairovės, tarptautinių vandenų apsauga, kovai su klimato kaita, dykumėjimu, ozono sluoksnio nykimu ir patvariaisiais organiniais teršalais. Fondas siekia pagerinti pasaulio aplinkos būklę ir populiarinti darnų vystymąsi. Tai didžiausias tokio pobūdžio fondas pasaulyje, iki 2011 metų parėmęs 2800 projektų 168 valstybėse už bendrą 10 mlrd. JAV dolerių sumą.

Pasaulio aplinkos fondas artimai bendradarbiauja su Jungtinių Tautų Vystymosi programa, Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programa, Pasaulio Banku, Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija, Afrikos vystymosi banku, Azijos vystymosi banku ir kitomis tarptautinėmis organizacijomis. Fondas taip pat veikia kaip finansinė priemonė įgyvendinant Biologinės įvairovės konvenciją, Jungtinių Tautų Bendrąją klimato kaitos konvenciją, Jungtinių Tautų Konvenciją dėl kovos su dykumėjimu ir Jungtinių Tautų Stokholmo konvenciją dėl patvariųjų organinių teršalų.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pasaulio aplinkos fondas buvo įsteigtas 1991 metų spalį kaip Pasaulio Banko programa, skirta remti aplinkos apsaugos projektus ir skatinti darnųjį vystymąsi. 1994-aisiais pagal Jungtinių Tautų Aplinkos ir plėtros konferencijos sprendimą fondas buvo pertvarkytas kaip nepriklausoma institucija, padarant sprendimų priėmimą atviresnį besivystančių šalių įtakai. Tuo pačiu fondas buvo susietas su biologinės įvairovės ir ozono sluoksnio apsaugos konvencijomis; pradėjo remti ozono sluoksnį ardančių medžiagų atsisakymo projektus Rytų Europoje ir Centrinėje Azijoje. Vėliau su fondu buvo susietos ir Stokholmo (2001-taisiais) bei kovos su dykumėjimu (2003-iaisiais) konvencijos.[1]

Struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pasaulio aplinkos fondo sprendimai priimami su fondu susijusių konvencijų ir pačios organizacijos valstybių narių konferencijų metu. Pastarosios vyksta kas ketverius metus (paskutinė 2010-taisiais). Konferencijų sprendimai įtakoja pagrindinio valdomojo organo – fondo Tarybos – veiksmus. Taryba susideda iš 32 narių, kurių 16 deleguoja besivystančios, 14 – išsivysčiusios ir 2 – pereinamosios ekonomikos valstybės. Taryba susirenka dukart per metus, sprendimai priimami konsensuso būdu. Posėdžiai yra atviri nevyriausybinėms organizacijoms. Prie Tarybos veikia dvi patariamosios institucijos: Patariamoji mokslinių ir techninių klausimų grupė bei Vertinimo biuras. Tarybos sprendimus vykdo fondo sekretorijatas bei susijusių organizacijų agentūros. Galiausiai patvirtintų projektų vykdymas perduodamas atskirų šalių institucijoms arba NVO.[2]

Fondai[taisyti | redaguoti kodą]

Pasaulio aplinkos fondas administruoja tris patikos fondus (angl. trust funds): Pasaulio aplinkos fondo (Global Environment Facility Trust Fund), Mažiausiai išsivysčiusių šalių (Least Developed Countries Trust Fund) ir Ypatingąjį klimato kaitos (Special Climate Change Trust Fund).[3]

Pasaulio aplinkos fondo patikos fondas: atnaujinamas ir jo programos patvirtinamos kas ketverius metus. Per visą laikotarpį fondas paskirstė virš 15 mlrd. JAV dolerių. Į fondą lėšas įneša 39 valstybės.

Mažiausiai išsivysčiusių šalių patikos fondas: nukreiptas į paramos teikimą 48 mažiausiai išsivysčiusiom šalim, ypač padedant joms prisitaikyti prie klimato kaitos sukeltų pokyčių. Šį fondą remia 19 valstybių.

Ypatingasis klimato kaitos patikos fondas: finansuoja programas, susijusias su klimato kaita, jį remia 13 valstybių.

Vertinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Fondo veikla vertinama įvairiai, tačiau sutinkama, kad jis sugebėjo pritraukti nors ir nepakankamai, tačiau daugiau lėšų, nei išsivysčiusios valstybės skirtų jam nesant.[4]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. GEF History, GEF, 2012
  2. GEF Structure and Stakeholders, GEF
  3. GEF administred trust funds, GEF, 2011
  4. Elizabeth R. DeSombre. Global environmental institutions. Taylor & Francis, 2006, p. 160–161