Pasaulio Bankas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pasaulio banko emblema

Pasaulio Bankas (PB)Vašingtone (JAV) įsikūrusi tarptautinių bankų grupė (World Bank Group), kurios tikslai buvo finansuoti po Antrojo pasaulinio karo sugriautas ir nukentėjusias valstybes.

PB apima kelias savarankiškas organizacijas, turinčias juridinio asmens statusą:

Prezidentai[taisyti | redaguoti kodą]

Kadencija Pavardė
1946 m. birželis – gruodis Eugene Meyer
1947 m. kovas – 1949 m. birželis John Jay McCloy
1949 m. liepa – 1962 m. gruodis Eugene R. Black
1963 m. sausis – 1968 m. kovas George D. Woods
1968 m. balandis – 1981 m. birželis Robert S. McNamara
1981 m. liepa – 1986 m. birželis Alden W. Clausen
1986 m. liepa – 1991 m. rugpjūtis Barber B. Conable
1991 m. rugsėjis – 1995 m. gegužė Lewis T. Preston
1995 m. birželis – 2005 m. gegužė James D. Wolfensohn
2005 m. birželis – 2007 m. birželis Paul Wolfowitz
2007 m. birželis – 2012 m. birželis Robert Bruce Zoellick
2012 m. liepa – ateitis Jim Yong Kim

Kritika[taisyti | redaguoti kodą]

Pasaulio Bankas dažnai susilaukia kritikos iš nevyriausybinių organizacijų, akademikų, o taip pat pačios organizacijos narių. Ypatingai pažymėtina buvusio vyriausiojo ekonomisto Joseph Stiglitz kritika ne tik prieš Pasaulio Banką, bet ir prieš Tarptautinį Valiutos Fondą, JAV iždą, bei JAV ir kitų išsivysčiusių valstybių prekybos derybininkus. Kritikai tikina, jog Pasaulio Banko taikoma taip vadinama laisvosios rinkos reformų politika, praktikoje gali kenkti ekonomikos vystymuisi, jeigu įdiegiama per greitai, netinkama seka arba bandoma pritaikyti labai silpnos ekonomikos šalyse. Manoma jog, skurdo išaugimo nuo 2 mln iki 60 mln Jelcino (Борис Николаевич Ельцин) Rusijoje priežastis buvo būtent taikoma ekonominio šoko politika.

Nežiūrint to jog Pasaulio Bankas laikomas neturtingų valstybių ekonominio vystymosi rėmėju, neo - kolonijinės globalizacijos oponentai kritikuoja jį už besivystančiose šalyse diegiamas ekonominio restruktūrizavimo programas vedančias ne tik link rinkos liberalizavimo bet ir valstybės suverenumo mažėjimo. Banko veiklos ir reformų strategija paremta neoliberalizmo principais, dažnai yra netinkama tautoms neturinčioms ilgalaikės demokratijos tradicijų arba įsitraukusioms į įvairaus pobūdžio konfliktus.

Bendra Pasaulio Bankui taikoma kritika yra ta, jog pastarasis yra pavaldus tam tikrų šalių (ypatingai JAV) politikai ir padeda siekti šių šalių ekonominių interesų. Paramą gaunančiose valstybėse sudaromos palankios sąlygos išsivysčiusių valstybių kompanijų veiklai, tuo tarpu vietinio verslo skatinimas nevykdomas.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]