Dominikonės
Pamokslininkų ordino seserų vienuolija arba dominikonės (lot. Moniales Ordinis Praedicatorum, OP), katalikių moterų ordinas, to ordino vienuolės.
Popiežiaus teisių ordinas, jas 1216 m. patvirtino popiežius Honorijus III. Drabužiai kaip ir dominikonų, dar dėvi juodą veliumą. Vadovaujasi Šv. Augustino regula ir savo konstitucija. Vienuolija kontempliatyvi, tikslas – malda ir atgaila, pasišventimas Dievo garbei, Bažnyčiai ir pasaulio išganymui.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmąjį dominikonių vienuolyną įkūrė Šv. Dominykas 1206 m. Prouijuje prie Tulūzos. Nuo XIII a. dominikonės kūrėsi Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir kitur. Yra 242 vienuolynai, apie 4000 seserų (1997 m.).
Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje dominikonės pradėjo kurtis XVII a. viduryje. Dominikonių vienuolynai veikė Naugarduke (1654-1690 m.), Vilniuje (1678-1748 m.). 1938 m. dominikonės įsikūrė Pavilnyje prie Vilniaus. 1948 m. sovietinė valdžia vienuolyną uždarė, veikė pogrindyje. 1995 m. ordino generolo oficialiai patvirtintas, nuo 1996 m. vienuolynas veikia Vilniuje. Yra 13 seserų (2002 m.).[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Leonardas Jagminas. Dominikonės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 71 psl.