Nuolaidžiavimo politika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Miuncheno susitarimo, kuris laikomas vienu garsiausių nuolaidžiavimo politikos pavyzdžių, pasirašymas.

Nuolaidžiavimo politika – konfliktų sprendimo strategija, kai viena pusė nuolaidžiauja kitai, siekdama išvengti konflikto eskalacijos. Vienas iš labiausiai žinomų to pavyzdžių yra Europos demokratinių valstybių elgesys Vokietijos atžvilgiu prieš Antrą pasaulinį karą, ypač Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Neville Chamberlain sutikimas su Adolfo Hitlerio reikalavimais 1938 m. (Miuncheno sutarties pasirašymas).[1]

Šaltojo karo metais JAV vyriausybė Miuncheno sutartį vertino kaip gerą pamoką, kad nuolaidžiavimas prieš nedemokratines valstybės yra silpnumo ženklas, vedantis prie konflikto pralaimėjimo. Praktikoje tai buvo taikoma bendraujant su komunistinėmis valstybėmis, kaip Sovietų Sąjunga, Kinija, Vietnamu. Istoriniai pavyzdžiai rodo, kad nuolaidžiavimo politika gali padėti nuraminti konfliktą trumpuoju laikotarpiu, suteikdama daugiau laiko apgalvoti tolimesnius žingsnius, o kartais ir jį išspręsti. Priklausomai nuo konfliktuojančių pusių galios santykių ir konflikto pobūdžio, nuolaidžiavimas taip pat gali būti pigesnis sprendimo būdas, nei atgrasymas, prievarta ar kitokios strategijos.[2]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Encyclopedia of international relations and global politics. Routledge, 2005, p. 24
  2. Encyclopedia of international relations and global politics. Routledge, 2005, p. 25