Nikaragvos kanalas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
XX a. pr. žemėlapis, su siūlomu Nikaragvos kanalo maršrutu

Nikaragvos kanalas – projektas, sujungti Ramųjį vandenyną ir Karibų jūrą per Nikaragvos teritoriją. Šis kanalas turėjo eiti San Chuano upe, Nikaragvos ežeru, o per 10 km pločio sąsmauką, skiriančią nuo Ramiojo vandenyno kanalas turėjo būti iškastas.

Kanalo, jungiančio abu vandenynus, idėja atsirado dar kolonijiniais laikais, tačiau pirmieji realūs tyrimai pradėti XIX a. 1825 m. Centrinės Amerikos Federacijos užsakymu pradėti tyrimai, rezultatai nusiųsti į JAV, tikintis finansinės paramos. Tačiau JAV neskubėjo pritarti kanalo idėjai – politinis nestabilumas regione ir britų padėtis šalia kanalo (jie valdė Moskitų Krantą) skatino amerikiečius ieškoti alternatyvių variantų. Visgi 1849 m. Nikaragva sudarė sutartį su amerikiečių verslininku Cornelius Vanderbilt, kad šis per 12 metų pastatytų kanalą. Pradžioje prekybinis maršrutas veikė nuo Rivaso iki Ramiojo vandenyno krovinius gabenant geležinkeliu. Tačiau netrukus šalyje kilo pilietinis karas, prekybinį maršrutą užėmė filbustjeras William Walker, ir kanalas nebuvo pradėtas statyti.

Vėliau amerikiečiai vėl ėmė svarstyti Nikaragvos kanalo idėją, tačiau nusprendė nupirkti prancūzų pradėtą statyti Panamos kanalą. Panamos kanalą remiantys verslininkai teigė, kad Nikaragvos kanalas bus pavojingas dėl seisminio aktyvumo regione ir kaip įrodymu pasinaudojo tuo metu įvykusiu Momotombo išsiveržimu.

Atidarius Panamos kanalą, Nikaragvos kanalo idėja nebuvo pamiršta. Pradžioje pagrindinis argumentas buvo, kad šis kanalas sutrumpintų laivų kelią tarp Niujorko ir San Francisko 800 km. Dabar teigiama, kad šiuo kanalu galėtų plaukti didesni nei Panamax klasės laivai. Kanalo idėja nepalankiai vertinama žaliųjų ir Kosta Rikos, kuriai priklauso dalis San Chuano upės.