Neoimpresionizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žoržas Sera „Stovinti pozuotoja“ (1887). Tyrimai rodo, kad kai kurie pozuotojos lūpas vaizduojantys taškai buvo uždėti su plauku.

Neoimpresionizmas – XIX a. pabaigos meno srovė, pasireiškusi tapyboje. Turėjo pasekėjų Prancūzijoje ir Belgijoje. Žymiausiais neoimpresionistais įvardijami Žoržas Sera ir Polis Sinjakas. Kitaip neoimpresionizmas gali būti vadinamas „divizionizmu“ arba „puantilizmu“.

Istorija ir stilistika[taisyti | redaguoti kodą]

Neoimpresionizmo terminą įvedė prancūzų meno kritikas Feliksas Feneonas 1886 m. apibūdindamas Žoržo Sera ir aplink jį susibūrusių dailininkų tapybą. Neoimpresionistinio stiliaus esmę sudaro spalvinio paviršiaus vaizdavimas labai smulkių grynų spalvų taškelių visuma. Iš atstumo grynų spalvų taškeliai žmogaus akies tinklainėje susilieja suformuodami dailininko norimą perteikti toną. Metodas buvo pagrįstas mokslininko Ševrelio (Michel Eugène Chevreul) tyrinėjimais spalvų srityje. Ševrelis tyrė spalvų kontrastą ir vienos spalvos poveikį kitos spalvos atžvilgiu (pvz., juoda šalia tamsiai raudonos neatrodo pakankamai juoda, atvirkščiai, kiti tonai gali sustiprinti vienas kitą). Neoimpresionistų supratimu, teisingai naudodamasis spalvų teorija dailininkas gali pasiekti žymiai geresnio spalvos tono perteikimo. Ypač tai buvo aktualu impresionistinėje dailėje, kurios atstovai dažniausiai savo paveiksluose gaudydavo labai subtilius šviesos atmosferinius efektus.

Norėdamas perteikti toną, dailininkas turi jį išskaidyti į sudėtines jo spalvines dalis labai smulkiais potėpiais („taškais“). Iš to kilęs kitas technikos apibūdinimas − divizionizmas (pranc. division - skaidyti, Žoržas Sera vadino jį terminu chromoliuminarizmas). Pagal paveiksluose naudojamą taškavimo techniką, neoimpresionistai buvo praminti (dažnai paniekinama prasme) - puantilistais. Neoimpresionistai savo metodą priešpastatė impresionistinei dailei. Skirtingai nuo impresionistų, jie negaudė momentinių šviesos ir spalvų efektų, nes „skaidymas“ reikalaudavo daug laiko ir kruopštaus darbo. Neoimpresionistai paprastai tapydavo studijose − vėlgi, skirtingai nuo impresionistų, kurie pripažino tik plenerinę tapybą.

Neoimpresionizmo pradžia siejama su Žoržo Sera paveikslu „Sekmadienio popietė Grand-Žatos saloje“ (1884−1886). 1886 m. paskutinėje impresionistų parodoje Paryžiuje neoimpresionistams atstovavo Žoržas Sera, Polis Sinjakas, Kamilis Pisaro (atsimetęs nuo impresionizmo) ir jo sūnus Liusjenas Pisaro. Vėliau aplink Žoržą Serą ir Polį Sinjaką susiformavo grupė pasekėjų. Neoimpresionistai eksponavo savo darbus Nepriklausomųjų dailininkų draugijos parodose Paryžiuje ir Briuselyje. Grupės branduolį sudarė prancūzų ir belgų dailininkai. Vėliau prie spalvų teorijos buvo papildomai įterpta linijų ir krypčių teorija (pvz., aukštyn einančios linijos esą sukelia teigiamas emocijas). Paveikslai būdavo tapomi su labai dideliais porėminiais plotais, kuriais esą neoimpresionistai siekė atskirti paveikslo erdvę nuo „netinkančio“ rėmo. Metodo moksliškumas lėmė formalistinį meno traktavimą. Kritikas Feliksas Feneonas pastebėjo, kad Žoržo Sera vėlesnieji paveikslai, užuot išryškinę spalvų reikšmę, kaip turėtų būti pagal metodą, iš tikro papilkėjo.

Neoimpresionistų judėjimas truko labai trumpai. Vos po dviejų metų jį paliko Kamilis Pisaro ir grįžo prie impresionizmo. 1891 m. mirus Sera judėjimas išsikvėpė. Daugelis neoimpresionistų pasuko kitais stilistinių ieškojimų keliais. Neoimpresionistinę techniką naudojo Vincentas van Gogas, Anri Matisas. 1899 m. pasirodė Polio Sinjako teorinis veikalas apie neoimpresionizmą „Nuo Eženo Delakrua iki neoimpresionizmo“. Paskutiniai neoimpresionistiniai darbai datuojami 1906 m. Sinjako vėlesnieji darbai tapo panašūs į mozaikas ir jis pradėjo labiau kreipti dėmesį į akvarelę. Neoimpresionizmas padarė įtakos vėlesniems meno judėjimams: abstrakcionizmui, kubizmu, fovizmui. Meno istorijoje neoimpresionizmo vieta nėra galutinai nustatyta. Dažniausiai vertinamas kaip atskiras reiškinys, bet gali būti įvardijamas kaip impresionizmo „racionali“ fazė arba priskirtas prie postimpresionizmo.

Neoimpresionistai[taisyti | redaguoti kodą]

Neoimpresionizmo pavyzdžiai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]