Georges Seurat

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Žoržas Sera
pranc. Georges Seurat
Georges Seurat 1888.jpg
Žoržas Sera 1888 m.
Gimė: 1859 m. gruodžio 2 d.
Paryžius
Mirė: 1891 m. kovo 29 d. (31 metai)
Paryžius
Tautybė: Prancūzas
Veikla: Dailininkas
Sritis: Impresionizmas, Neoimpresionizmas
Parašas
Seurat autograph.png

Žoržas Sera (pranc. Georges Seurat, 1859 m. gruodžio 2 d. – 1891 m. kovo 29 d.) – prancūzų dailininkas, vienas impresionizmo meistrų. Ž. Sera sukūrė tapymo metodą, paremtą spalvų ir linijų poveikiu žmogaus emocijoms, kas išskyrė jį iš kitų impresionistų. Meno istorijoje Ž. Sera ir aplink jį 1880 -ųjų antroje pusėje susibūrę dailininkai vadinami neoimpresionistais.

Ž. Sera geriausiai žinomas paveikslu „Sekmadienio popietė Grand Žatos saloje“ (18841886), kuris virtęs chrestomatiniu, bei, apskritai, vienu žinomiausių moderniojo meno darbų.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Žoržas Sera (piln. Georges-Pierre Seurat) gimė 1859 m. gruodžio 2 d. Paryžiuje. Ž. Sera šeima, tėvas Antuanas ir motina Ernestina, buvo pasiturintys paryžiečiai, todėl būsimasis dailininkas buvo nuo jaunumės išvaduotas nuo materialinių rūpesčių. Ž. Sera iš pradžių mokėsi skulptūros, o 1978-79 m. buvo Paryžiaus aukštosios menų mokyklos auklėtinis, kurioje susipažino su akademine Ž. Engro mokykla. 1880 m. išsinuomojo studiją su mokyklos draugais ir atsidėjo tapybai.

1883 m. Ž. Sera nutapė pirmą reikšmingą savo darbą – drobę „Maudynė Anjere“. Tačiau paveikslas buvo atmestas akademinės komisijos ir nepateko į kasmet Prancūzijos meno akademijos organizuojamą naujų darbų parodą. 1884 m. nepatenkinti akademine cenzūra Paryžiaus dailininkai įkurė Nepriklausomų dailininkų draugiją. Ž. Sera vėliau savo darbus eksponuos Draugijos parodose ir nebesiūlis Akademijos parodoms. Ž. Sera Draugijos susirinkimuose susipažino su Poliu Sinjaku, kuris vėliau tapo jo ištikimiausiu pasekėju ir artimiausiu draugu – tapytoju.

„Sekmadienio popietė Grand-Žatos saloje“ (1884 -86)

1884 m. P. Sinjakas supažindino Ž. Sera su vienu impresionizmo meistrų – Kamiliu Pisaro. Ž. Sera jau tuomet buvo pradėjes tapyti savo monumentinę drobę „Sekmadienio popietė Grand Žatos saloje“ (200x300 matmenų), kurioje išbandė naują, tapybos pasaulyje neregėtą techniką – smulkių, grynų spalvų taškelių, kurie iš atstumo susiliedami suformuodavo vientisą vaizdą. Technika buvo paremta mokslinių spalvų tyrinėjimų pagrindu ir pavadinta „divizionizmu“ (iš pranc. division – skaidyti, dalyti). K. Pisaro greitai susižavėjo ir pradėjo tapyti Ž. Sera moksliniu metodu, kaip ir P. Sinjakas. Pasirūpinus K. Pisaro 1886 m. Ž.Sera ir P. Sinjakas priimti į paskutinę impresionistų parodą. „Grand Žata“ tapo parodos „vinimi“, tačiau visiškai nesužavėjo kitų impresionistų. E. Dega praminė Ž. Serą „notaru“, o greitu laiku K. Pisaro ir Ž. Sera asmeniškai susipyko su Poliu Gogenu.

Sekančius metus Ž. Sera praleido eksponuodamas paveikslus Nepriklausomų dailininkų draugijos parodose, bei buvo reprezentuotas parodose Belgijoje. Su gyvenimo drauge Madlena Knoblok susilaukė sūnaus Pjero. Ž. Sera mirė persišaldęs 1891 m. kovo 29 d. nesulaukęs 32 metų. Tapytojo mirties priežastis tiksliai nežinoma, manoma, kad tai buvo ūminė bronchų infekcija arba difterija. Paskutinės drobės „Cirkas“ tapytojas nepabaigė. Dar po dviejų savaičių mirė, greičiausiai nuo tos pačios ligos, Ž. Sera sūnus. Madlena Knoblok išsikraustė iš Paryžiaus, tolimesnis jos likimas nežinomas. Dailininkas palaidotas Per Lašezo (Père Lachaise) kapinėse Paryžiuje.

Tapybos darbai[taisyti | redaguoti kodą]

Ž. Sera paliko virš 50 aliejinių paveikslų. Jo drobes galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: monumentalios, koncepcinės drobės, ties kuriomis Ž. Sera dirbdavo studijoje žiemos mėnesiais ir kita grupė – peizažai, dažniausiai jūrų tematika, kuriuos dailininkas tapydavo vasaros mėnesiais. Tarp kitų darbų: „Grand Žatos“ etiudai, Senos pakrančių vaizdai ir draugės Madlenos Knoblok portretas drobėje „Jauna moteris pūdruojasi“ (kurioje Ž. Sera buvo nutapęs vienintelį autoportretą, tačiau vėliau jį pakeitė vazonu su gėlėmis).

Pagrindiniuose darbuose Ž. Sera siekė įgyvendinti tapyboje mokslinius metodus, todėl jos pasižymi kompozicijos griežtumu ir sudaro statiškumo įspūdį. Ž. Sera peizažuose dažniausiai vaizduojamos tuščios uostų krantinės ir upių pakrantės su viena kita laivelio bure. Tapybos metodas leidžia dailininkui išgauti įdomų dekoratyvumo efektą.

Sena ties Kurbvua (1985)

Pagrindinės drobės:

Vietovės, kuriose Ž Sera tapė savo peizažus:

Darbų galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Leidiniai apie Ž. Serą lietuvių kalba[taisyti | redaguoti kodą]

  • Periušo, Anri. „Sera gyvenimas“. – Vilnius: Vaga, 1975. – 218(12) p.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Georges Seurat – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka