Natalio provincija
Natalis – nuo 1910 m. Pietų Afrikos Sąjungos, 1961–1994 m. Pietų Afrikos Respublikos provincija prie Indijos vandenyno. Plotas 87 000 km², 3 mln. gyventojų (1960 m.). Centras – Pitermaricburgas.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Portugalų keliautojas Vasko da Gama, plaukdamas iš Portugalijos į Indiją 1497 m. gruodžio 25 d., per Kalėdas pasiekė žemę, kurią pavadino Nataliu (port. Natal – Kalėdos). 1824 m. įkurta europiečių pirklių kolonijos gyvenvietė Port-Natalis (dab. Durbanas). Natalio teritorijoje apie 50 metų vyko būrų, vietos gyventojų zulų ir įsigalėti Natalyje siekusių britų susirėmimai. XIX a. ketvirtame dešimtmetyje Natalio teritorijos šiaurinė dalis priklausė Zulų karalystei. 1837 m. būrai įveikė zulus ir atimtose iš jų žemėse įkūrė Natalio respubliką. 1843 m. ją kontroliuoti pradėjo ir prie Kapo kolonijos prisijungė britai. Ilgainiui Natalis įgijo savarankiškos kolonijos statusą.
1893 m. Natalio kolonijai suteikta savivalda. Per 1899–1902 m. Būrų karą Natalį trumpam užvaldė būrų kariuomenė, bet 1902 m. britai kolonijoje vėl atkūrė savo valdžią. 1910 m. Natalis inkorporuotas į Didžiosios Britanijos dominiją Pietų Afrikos Sąjungą, teritorijai suteiktas provincijos statusas. XX a. devintame – dešimtame dešimtmečiais vykstant Afrikos nacionalinio kongreso ir Inkatos laisvės partijos šalininkų ginkluotiems susirėmimams natalyje žuvo apie 10 000 žmonių. 1994 m. žlugus apartheidui Natalis tapo viena iš 9 Pietų Afrikos Respublikos provincijų – Kvazulu-Natalis.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ '. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 85 psl.