Našlaitynas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Našlaitynas

PavadinimasNašlaitynas
Kilmės šalisLietuva, Estija
RežisieriusAlbina Griniūtė
Prodiuseris (-iai)Irma Pužauskaitė
Vygantas Kirejevas
Gajane Kalatshjan
Scenaristas (-ai)Albina Griniūtė
Metai2012
Žanrasdokumentika
Trukmė20 min.
Kalbalietuvių k.

Našlaitynas“ (angl. A Place We Call Home) – Lietuvos ir Estijos dokumentinis filmas, sukurtas 2012 m., 20 min. trukmės. „Našlaityno“ nacionalinė premjera įvyko 2012 m. kovo mėn rengtame tarptautiniame festivalyje „Kino pavasaris“, kur pelnė apdovanojimą už geriausią lietuvišką debiutą. 2012 m. „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose nominuotas geriausio trumpametražio dokumentinio filmo kategorijoje.

Tai pirmas dokumentinis filmas apie gyvūnų nežudančią prieglaudą Lietuvoje, apie žmogaus ir gyvūno bendrystę. Režisierei Albinai Griniūtei (gim. 1985 m.) šis filmas – debiutas kine, pasakojantis apie Vilniuje veikiančią gyvūnų prieglaudą VšĮ „SOS gyvūnai“, apie vietą, kurioje išmesti, niekam nebereikalingi keturkojai randa saugų prieglobstį ir bilietą į naują gyvenimą, o jais besirūpinantys žmonės – savo pašaukimą. Filmo kūrimas iš dalies finansuotas renkant visuomenės lėšas internetinėje svetainėje, be to, projektu susidomėjo ir jį pagarsino Šefildo dokumentinių filmų festivalis „Sheffield Doc Fest“ Jungtinėje Karalystėje, padėjęs apie lėšų rinkimo akciją sužinoti užsienio auditorijai. Šefilde filmas buvo pristatytas Studentiškų filmų grupėje (Sheffield Student Doc Award).

Siužetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Čia, sename mediniame name pačiame Vilniaus centre, dienos bėga panašiai kaip ir bet kuriuose vaikų namuose: pusryčiai, tvarkymasis, žaidimai. Kartais – kova dėl gardesnio kąsnio ar auklės dėmesio. Dar – į tikruosius namus iškeliaujančių draugų palydėtuvės ir naujų sutiktuvės. Neįprasta galbūt tik tai, kad visi "vaikai" čia bėgioja keturiomis kojomis ir vizgina uodegas. Gyvūnai nemoka kalbėti, bet kalba jų likimai...

Kūrybinė grupė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]