Metai (Donelaitis)

**Metai**
Pirmasis „Metų“ rankraščio puslapis
Autorius	Kristijonas Donelaitis
Šalis	Rytų Prūsija
Žanras	didaktinė poema
Pilna knyga	[1]
Originalus leidimas
Pavadinimas	Metai
Šalis	Rytų Prūsija
Kalba	lietuvių
Išleista	1818 m.

„Metai“ – Kristijono Donelaičio poema, parašyta apie 1760–1765 m.^[1] Sukurta kvantitatyviniu daktiliniu hegzametru, kuris būdingas senovės graikų ir lotynų poezijai.

„Metus“ pirmą kartą 1818 m. Karaliaučiuje išleido Liudvikas Rėza. Jis Donelaičio 4 metų laikų ciklo tekstą kiek patrumpino, paredagavo, sujungė į vieną kūrinį ir pavadino „Metais“ (vok. Das Jahr).^[1] Publikavo kartu su vertimu į vokiečių kalbą ir dedikavo Vilhelmui fon Humboltui.^[2] Originalaus Donelaičio teksto išlikusios pirmosios dvi dalys, o visas tekstas žinomas iš J. Hohlfelto nuorašo. Šie tekstai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.^[1] Visą tekstą sudaro 2997 hegzametrai.

Donalaičio „Metai“ laikomi pirmuoju grožiniu lietuvių literatūros kūriniu, šis veikalas laikomas vienu didžiausių šedevrų, parašytų lietuvių kalba. Kūrinys išverstas į daugelį kalbų: vokiečių, anglų, rusų, suomių, čekų, baltarusių, bulgarų, vengrų, lenkų, latvių, japonų, jidiš, prancūzų, italų, gruzinų, esperanto. „Metus“ vertino tokie žinomi poetai, kaip Adomas Mickevičius,^[3] Johanas Volfgangas Gėtė.

Siužetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Donelaičio „Metų“ ciklą sudaro 4 dalys, suskirstytos pagal metų laikus: Pavasario linksmybės, Vasaros darbai, Rudenio gėrybės ir Žiemos rūpesčiai. Kūrinyje vaizduojamas XVIII a. vid. Rytų Prūsijos lietuvių baudžiauninkų (būrų) – lietuvininkų – gyvenimas. Tikroviškai atvaizduojami jų darbai pagal metų laikus, tarpusavio santykiai, charakteriai, vokiečių dvarininkų priespauda. K. Donelaitis būrus neretai vaizduoja idiliškai, tačiau nevengia hiperbolizavimo, satyros, burleskos, humoro, groteskiškai šaržavo dvarininkus.^[1] Kalba sodri, žodinga, artima kaimo žmonių šnekai, saikinga metaforų. Daug intarpų su gamtovaizdžių aprašymais. Gamta paprastai tampa pavyzdžiu žmogui, kuris dažnai suardo dievišką pasaulio tvarką. Pats kūrinio siužetas fragmentiškas, perteiktas dialogais, pamokymais, apmąstymais.

„Metams“ būdinga krikščioniška protestantiška pasaulėjauta, ryškus didaktizmas – giriamas darbštumas, paklusnumas, dora, išpeikiama tinginystė, pasileidimas. Ugdoma tautinė savimonė, būrai raginami nepasiduoti vokiškoms naujovėms, skatinami išlaikyti savo kalbą ir papročius.

Būrai Donelaičio skirstomi į viežlybuosius (dorus) ir nenaudėlius (nedorus). Viežlybieji būrai dori, darbštūs, sumanūs, tautiški: prie jų priklauso kaimo šaltyšius Pričkus, turtingas ūkininkas Krizas, jaunas energingas būras Enskys, mąstytojas Lauras, religingas, tautiškas būras Selmas. Nenaudėliams priskiriami apsileidę, tingūs, linkę peštis būrai: tinginys Slunkius, apsileidėlis Pelėda, girtuoklis Plaučiūnas, mušeika, ponus keikiantis Dočys.^[4] Viežlybieji būrai nedorėlius moko, moralizuoja, stengiasi atversti į doros kelią. Nedorumas matomas kaip sunkaus, vargingo gyvenimo pasekmė.^[5]

Iš viso „Metuose“ vardais paminėti 49 būrai ir būrės (34 vyrai ir 15 moterų). Plačiausiai pavaizduoti devyni būrai: gerieji Pričkus, Selmas, Lauras, Krizas ir nenaudėliai – Dočys, Plaučiūnas, Slunkius. Epizodiškai pasirodo ir būrės Pimė Dočienė, Jekė, Laurienė, Pakulienė. Ponų tarnai Diksas bei Milkus taip pat turi svarbų vaidmenį, nes įkūnija savo papročius išduodančius lietuvninkus. Ponai vardais nevadinami, veikia kaip beasmenis blogis.^[5]

Kontekstas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Donelaičio „Metai“ atspindi XVIII a. Vokietijos ir bendrai Europos literatūrines tendencijas: tuo metu vyravo tendencija imituoti senovės graikų ir romėnų stilistiką, vaizduoti kaimo žmonių gyvenimą, skleisti didaktines idėjas. Būdingi pietistinės liuteronybės idealai – paprastumas, kuklumas, darbštumas, pamaldumas iškeliami virš prabangios, aristokratiškos gyvensenos. Panašiai tuo metu rašė škotų poetas Džeimsas Tomsonas, šveicarų rašytojas Albrechtas fon Haleris, vokiečių poetai Evaldas Christianas fon Kleistas, Bartoldas Hainrichas Brokesas. Donelaitis kartu su Frydrichu Gotlybu Klopstoku pirmieji iš moderniųjų Europos autorių rašė klasikiniu hegzametru.