Merga (samdinė)
Merga – praeityje, XIX–XX a. pirmoje pusėje, samdomus žemės ūkio ir namų ruošos darbus atlikusi darbininkė. Mergavo dažniausiai nevedusi jauna moteris, kuri suderėdavo dirbti svarbiausius moteriškus žemės ūkio darbus dvare ar pas turtingą ūkininką. Bendrąja prasme, lietuviai merga vadino jaunuolę, nevedusią moterį, taip nusakydami jos amžiaus tarpsnį. Liaudies dainose, tautosakoje dažna mažybinė maloninė forma – mergelė, mergytė, mergužėlė.[1][2] Lietuvių senuosiuose raštuose ir žodynuose sutinkamas žodis merga, reiškiantis tarnaitę, padienininkę.[3]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvoje nuolatinių ir sezoninių žemės ūkio darbininkų samdomasis darbas įsigalėjo 1863–1864 m. panaikinus feodalines prievoles.[4]
Mergos buvo samdomos darbams nuo Trijų karalių, arba sausio pabaigos, iki Kalėdų. Gera merga galėjo tikėtis iš šeimininko rankpinigių, o samdos laikui pasibaigus iš šeimininkės – paviržio (duonos kepalo, lašinių bryzo, kumpio, sviesto gabalo). Ūkio nuolatiniai ir sezoniniai samdiniai sudarė šeimyną. Pirmosios mergų ir šeimininkų pagalbininkės buvo 10–12 m. ir 12–15 m. paauglės, vadinamos nešiotėmis (prižiūrėdavusios vaikus, atlikdavusios lengvus namų ruošos darbus, piemenaudavusios[5]) bei pusmergėmis (nepajėgdavusios arba nemokėdavusios dirbti visų mergos darbų).[6] Jas taip pat samdydavo vidutiniai ir dideli ūkiai. Pasiturintys ūkininkai turėdavo po keletą mergų. Viena tarp jų buvo vadinama pirmąja, arba didžiąja. Ji vadovavo kitoms samdinėms, todėl gaudavo didesnį atlyginimą.[2] Šeimyną (berną, mergą, piemenį) samdydavo metų pradžioje, sausio mėnesį. Darbininkai keisdavosi dėl darbų sezoniškumo. Vieni išeidavo, kai visi kūlimo ir linų mynimo darbai būdavo užbaigti, kiti ateidavo kitų metų pradžioje.[7]
XX a. pirmaisiais dešimtmečiais sumažėjo nuolatinių samdinių, padaugėjo padienių darbininkų. 1937 m. Lietuvos ūkiuose buvo priskaičiuojama apie 43 000 mergų.[2] Pokario Lietuvos TSR samdomasis darbas valstiečių ūkiuose buvo varžomas. Samdiniai kaime išnyko vykdant kolektyvizaciją, pasiturinčius ūkius valdžiusių vadinamųjų buožių likvidavimo politiką.[4]
Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Merga lkz.lt
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Mergos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
- ↑ Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė. Merga etimologija.baltnexus.lt
- ↑ 4,0 4,1 Samdiniai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
- ↑ Nešiotės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009
- ↑ Pusmergės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
- ↑ Elvyra Dulaitienė. Kupiškėnų senovė. Etnografija ir tautosaka. Samdiniai Tautosmenta.lt, p. 125, 126