Buožė (valstietis)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Turto atėmimas iš buožės
Išbuožinimo žemėlapis

Buožė (kitose kalbose naudojamas pavadinimas kulak; rus. кулак 'kumštis') – terminas, naudotas niekinamai apibūdinti pasiturinčiai gyvenantį valstietį. Žodis atsirado ikirevoliucinėje Rusijoje (iki 1917 m.), buvo naudojamas pilietinio karo ir karinio komunizmo (19171921 m.), o taip pat kolektyvizacijos metu (19281932 m.).

Kolektyvizacijos metu iš šio termino kilo žodis išbuožinti (rus. раскулачивать), t. y., jėga ir be teismo atimti iš valstiečio, laikomo buože, gamybos įrankius, žemę ir pilietines teises. Į buožių gretas galėjo papulti dauguma valstiečių. Ką paskelbti buožėmis, sprendė ne teismas, o vadinamieji NKVD trejetai (rus. тройки НКВД ar ОСО НКВД). Buvo atimamas turtas, o dažnai ir pats valstietis ištremiamas į tolimus kraštus Gulago sistemoje. Per išbuožinimus į tremtį buvo išsiųsti milijonai valstiečių ir jų šeimos narių. Lietuvoje represijos ir kolektyvizacija vyko vėliau, po Antrojo pasaulinio karo. Iš Lietuvos (19391956 m.) pagal įvairius šaltinius buvo ištremta nuo 140 iki 240 tūkstančių žmonių.

Žmogus, kuris pasisakė prieš išbuožinimą, bet pats negalėjo būti vadinamas buože, buvo vadinamas padbuožininku (подкулачник).