Marijonas Misiukonis
| Marijonas Misiukonis | |
|---|---|
| Gimė | 1939 m. vasario 1 d. Vičiūnai, Traupio valsčius |
| Pareigos | vidaus reikalų ministras |
| Alma mater | Vilniaus universitetas |
| Žymūs apdovanojimai | |
Marijonas Misiukonis (g. 1939 m. vasario 1 d. Vičiūnai, Traupio valsčius) – LTSR ir Lietuvos Respublikos valstybės veikėjas, KGB generolas majoras (1989).
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1958 m. baigė Raguvos vidurinę mokyklą (Panevėžio r.)
1962 m. baigė Vilniaus universitetą.
1962–1970 m. LTSR KGB operatyvinis įgaliotinis Anykščių rajone, Vilniuje. Anykščių poskyrio operatyvinis įgaliotinis jaunesnysis leitenantas M. Misiukonis 1965 m. kovo 17 d. dalyvavo operacijoje, kurios metu Papiškių kaime (Utenos rajonas) apsuptas nepasidavė gyvas ir nusišovė paskutinis Aukštaitijoje besislapstęs partizanas Antanas Kraujelis-„Siaubūnas“. M. Misiukonis oficialiai atpažino žuvusį partizaną ir pasirašė jo atpažinimo aktą.
1970–1973 m. LTSR KGB vyresnysis operatyvinis įgaliotinis. 1973–1984 m. LTSR KGB 2-osios valdybos skyriaus viršininko pavaduotojas, viršininkas, 6-ojo skyriaus, atsakingo už pramonės saugumą, viršininkas, pulkininkas. 1984–1987 m. LTSR vidaus reikalų ministro pavaduotojas, 1987–1989 m. – pirmasis pavaduotojas, 1989 m. liepos – 1990 m. kovo mėn. LTSR vidaus reikalų ministras. 1989 m. generolas majoras.
Nuo 1990 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1990 m. kovo 17 d. – 1991 m. sausio 13 d. pirmosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės vidaus reikalų ministras. Vadovaudamas Lietuvos Respublikos VRM nusipelnė saugodamas Lietuvos Respublikos teritorinį vientisumą, pasiekė, kad beveik visi VRM padaliniai liktų ištikimi Lietuvos Respublikai.[1] Nuo 1991 m. sausio iki rugpjūčio 1 d. laikinai ėjo vidaus reikalų ministro pareigas trečiojoje Vyriausybėje, iš jų pasitraukė savo iniciatyva. Nuo 1991 m. rugpjūčio dirbo privačiose verslo struktūrose, Vilniaus banko Apsaugos departamento direktorius, kol išėjo į pensiją.[2]
Nuo 2007 m. Lietuvos generalinio policijos komisaro Vytauto Grigaravičiaus sudarytos Visuomeninės policijos tarybos narys.
2009 m. Panevėžio apygardos prokuratūra teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje M. Misiukonis kaltinamas genocidu – dalyvavimu operacijoje, kurios tikslas tariamai buvo fiziškai sunaikinti paskutinįjį Aukštaitijos partizaną Antaną Kraujelį-„Siaubūną“[3] 2016 m. vasario mėn. Aukščiausiasis Teismas galutinai išteisino M. Misiukonį dėl genocido už jo vaidmenį sulaikant A. Kraujelį–„Siaubūną“. Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad „nėra pagrindo teigti, kad M. Misiukonis, atlikdamas veiksmus, suvokė, jog dalyvauja sulaikant būtent A. Kraujelį, kaip partizaną“.[4]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- M. Misiukonis. Lemtingi metai: VRM istoriniuose įvykiuose. Vilnius: Mintis, 2018, apimtis: 543, [1] p. ISBN 978-5-417-01105-4.[5]
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Eugenijus Grunskis. Marijonas Misiukonis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 217 psl.
- ↑ Marijonas Misiukonis. Anykštėnų biografijų žinynas
- ↑ Darius Krasauskas. „Garsi genocido byla grimzta į užmaršties liūną“ Archyvuota kopija 2011-03-15 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Aukščiausiasis Teismas galutinai išteisino M. Misiukonį Archyvuota kopija 2016-03-08 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Pirmas Marijono Misiukonio knygos pristatymas – policijos bendruomenėje Archyvuota kopija 2019-06-20 iš Wayback Machine projekto.
| Politinis postas | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: – |
Lietuvos vidaus reikalų ministras 1990–1992 |
Po to: Petras Valiukas |