Lyčių sociologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Lyčių sociologijasociologinių tyrimų šaka, nagrinėjanti moterų ir vyrų socialinius skirtumus, padėtį visuomenėje ir šeimoje, valstybės politiką šeimos, darbo, valdžios institucijų, kultūros atžvilgiu.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Lyčių sociologija, arba lyčių studijos, kaip savarankiška mokslo sritis atsirado XX a. ketvirtame dešimtmetyje, susiformavus vadinamajai lyties vaidmenų teorijai. Iki XX a. lyčių santykių aptarimas buvo tik radikalių politinių ideologijų problematika, apsiribodavo vyrų ir moterų psichologinių skirtumų aprašymu. Socialinio vaidmens samprata, kad individo visuomeninis elgesys išmokstamas ir atliekamas, buvo pritaikyta skirtingų lyčių analizei. Šią teoriją išpopuliarino JAV struktūrinio funkcionalizmo atstovai Robert Stoler, Mira Komarovsky ir Talcott Parsons, kurie bandė aprašyti lyčių norminius vaidmenis ir lyties socializacijos procesą, kaip individai perima vyro ar moters vaidmenis.

XX a. septintame dešimtmetyje padidėjus feminizmo įtakai lyčių sociologijos atstovai Vakaruose ėmė daugiau tirti galios santykių struktūrą. Moterų diskriminacijos ir emancipacijos klausimas iliustruojamas vyrų ir moterų pajamų, išsilavinimo, dalyvavimo darbo rinkoje skirtumais, svarstoma motinystės ir dalyvavimo viešajame gyvenime problema, domimasi smurto apraiškomis šeimoje.

Tarybinė sociologija labiau siekė parodyti moterų emancipacijos procesą TSRS, todėl dauguma sociologinių tyrimų buvo orientuoti į socialinės demografinės statistikos analizę. Kita svarbi tarybinės sociologijos kryptis buvo moters padėties šeimoje analizė – ištekėjusios moters statusas buvo pateikiamas kaip norminis modelis. XX a. devintame dešimtmetyje lyčių diskriminacijos tyrimai buvo siejami su socialine nelygybe, atsirandančia socialinės klasės, etniškumo ir rasiniu pagrindu. XX a. dešimtame dešimtmetyje populiarėjo vyrų ir vyriškumo studijos, kurias pradėjo Australijos sociologas Robert Connel, bet moterų socialinių problemų analizė išliko vyraujančia lyčių sociologijos tyrimų atmaina.

Lietuvoje lyčių sociologija pradėjo formuotis XX a. dešimtame dešimtmetyje, Vilniaus universitete atsiradus sociologijos studijoms ir 1992 m. įsteigus Lyčių studijų centrą. Atliekami lyčių vaidmenų šeimoje (Giedrė Purvaneckienė), moterų diskriminacijos viešosiose struktūrose (Alina Žvinklienė), vyriškumo (Artūras Tereškinas), intymumo (Aušra Maslauskaitė), lyčių užimtumo darbo rinkoje ir valstybės politikos lyčių aspektu (Jolanta Reingardienė ir Vida Kanopienė) tyrimai.

Objektas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinė teorinė prielaida yra biologinės lyties ir lyties socialinių kategorijų, kaip savarankiškų ir nebūtinai tarpusavyje derančių individo lyties komponentų, konceptualus skyrimas. Lyčių sociologijoje asmens lytis traktuojama kaip socialiai konstruojamas procesas, priklausantis nuo konkrečių istorinių ir kultūrinių sąlygų, o ne kaip biologinės prigimties veiksnys ar duotybė. Individas iš socialinės aplinkos ne tik perima jo lyčiai priskiriamas socialines kategorijas ir simbolines raiškas (vyriškumą ir moteriškumą), bet t.p. jas aktyviai modifikuoja ir adaptuoja.

Makrosociologijos požiūriu, lyties socialinės kategorijos yra visuomeninės institucijos, formuojančios asmens savivoką ir apibrėžiančios vyrų bei moterų socialinės sąveikos praktikas ir hierarchinio pobūdžio visuomenės organizacines struktūras, kurios nevienodai paskirsto visuomenines gėrybes (pinigus, prestižą, galią, socialinė mobilumo galimybes) tarp skirtingos lyties asmenų. Lyčių sociologijoje taikomi įvairių disciplinų tyrimo metodai – psichologija, lingvistika, kultūros studijos, demografija, istorija, politikos mokslai, filosofija.

Lyčių sociologijos pagrindiniai periodiniai leidiniai: „Signs“ (nuo 1975 m.), „Gender and Society“ (abu JAV, nuo 1987 m.), „Journal of Gender Studies“ (Didžioji Britanija, nuo 1998 m.).[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Liutauras Kraniauskas. Lyčių sociologija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 119 psl.