Loginė mokykla

Kohcas ir Kokelkornas vokiečių šachmatų kompozitoriai

Loginė mokykla – tai viena iš šachmatų kompozicijos krypčių. Ji dar vadinama Naująja vokiškąja mokykla. Jos nuostatų laikosi šachmatų kompozitoriai, nuo XX a. pradžios kuriantys loginius uždavinius. Šių uždavinių sprendimui parengiamas pagrindinis ir vienas, ar keli, paruošiamieji planai. Jie skirti kliūčių, trukdančių pagrindinio plano įgyvendinimui, šalinimui.

Pagrindiniai loginės mokyklos žanrai: trijų, keturių ir daugiau ėjimų uždaviniai. Jų turinį sudaro strateginė kombinacija su tam tikra logine struktūra, kur svarbią reikšmę turi ėjimų (manevrų) tikslo grynumas.

Loginiuose uždaviniuose sutinkamos: indiškoji, Drezdeno, Grimšo, Novotno, Plachutos, laukelių, Hamburgo, Romos temos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šios mokyklos pradininkais laikomi vokiečių šachmatų kompozitoriai Johanas Kohcas (1843–1918) ir Karlas Kokelkornas (1843–1914), prieš tai pasižymėję kaip senosios vokiškosios mokyklos puoselėtojai. Jų knyga „Das Indische Problem“, 1903 m. išleista Potsdame, davė pradžią naujosios vokiečių mokyklos formavimuisi.^[1] Loginės mokyklos šachmatų uždavinio pirmtaku galima laikyti austrų kompozitorių A. Civinskį (1829–1905) paskelbusiu eilę uždavinių su tiksliai išreikšta loginio uždavinio konstrukcija ir su teminiais klaidinančiais pėstininkais.

Po 1903 m. Loginės mokyklos vystymas vyko dideliu tempu: buvo atrandamos naujos temos, plito nauji terminai ir formuluotės. 1905 m. K. Kokelkornas ir J. Kotcas paskelbė uždavinį su naujai atrasta Romos tema, kuri atvėrė sekantį uždavinių tematikos puslapį.

Valteris Holchauzenas (1876–1935)^[2] savo knygoje „Logika ir tikslo grynumas naujajame vokiškajame uždavinyje“ (Logik und Zweckreinheit im neudeutschen Schachproblem (Leipcigas, 1928)) patikslino eilę sampratų (paruošiamieji ir sprendžiamieji manevrai) ir parengė fokalinę temą (1908). Francas Palacas (1896–1945)^[3] atrado Hamburgo temą, paskelbė loginių kombinacijų antiformos teoriją. Fridrichas Paličas (1889–1932)^[4] Romos temos pagrindu pasiūlė naują Drezdeno temą.

Vertingą indėlį į loginės mokyklos teoriją ir praktiką įnešė ir kiti vokiečių kompozitoriai: Josefas Johanas Brojeris (1903–1981)^[5] Herbertas Grazemanas (1917–1983)^[6], Adolfas Kremeris (1898–1972)^[7], Hansas Rėmas (1942–)^[8], Karlas Fabelis (1905–1975)^[9] Hansas Feteris 1894–1973)^[10], Verneris Špekmanas (1913–2001)^[11], o taip pat, kompozitoriai iš kitų šalių: Erichas Bruneris (1885–1938)^[12], Josefas Halumbirekas (1891–1968)^[13], Erichas Cepleris (1898–1980)^[14], Štefanas Šneideris (1908–1980)^[15], Leonidas Kubelis (1891–1942)^[16], Josifas Krichelis (1931–1988)^[17], Valentinas Rudenka (1938–2016)^[18], Aveniras Popandopulas (1920–1988)^[19], Jakovas Vladimirovas (1935–)^[20], Rafaelis Kofmanas (1909–1988)^[21] ir kt.^[22]

Uždaviniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Loginis uždavinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hansas Feteris

Palitzsch-Gedenkturnier 1932

#4 Tiesioginis matas. Romos ir Grimšo temos.

1.Žf7? grasina 2.Vg5#, bet 1...Bc5!

1. Bb7! Lxb7

2.Ld8 Bxd8

3.Žf7 Bd5, 4. Vf3#.^[23]

Loginiams uždaviniams būdinga tai, kad juose galima tiksliai išskirti pagrindinį ir vieną, ar kelis paruošiamuosius planus.

Pagrindinis planas - tai turimas pradinėje padėtyje realus, ar sąlyginis baltųjų figūrų manevras, dėl tam tikrų priežasčių nepasiekiantis tikslo.

Bandomasis žaidimas – tai visuma nuoseklių baltųjų ir juodųjų ėjimų leidžianti nustatyti kliūtis, trukdančias pagrindinio plano įvykdymui.

Paruošiamasis planas – tai paruoštas baltųjų figūrų manevras nustatytoms kliūtims įveikti. Jei po šio manevro pravedimo atsirado naujų kliūčių, ruošiami ir nuosekliai įgyvendinami papildomi (antras ir tt.) paruošiamieji planai.

Kai manevras susijęs tik su baltųjų figūrų padėties pakeitimu, jis vadinamas tiesioginiu, o kai juodųjų figūrų– šalutiniu.

Antras būtinas loginių uždavinių bruožas – paruošiamojo plano tikslo grynumas. Tai reiškia, kad jis privalo turėti vienintelį tikslą – pašalinti bandomojo žaidimo metu nustatytą pagrindinio plano įvykdymo kliūtį.

Figūros judėjimas per šachmatų lentos laukelį, kuriame ateityje ji bus figūros užstota, vadinamas kritiniu ėjimu, o laukelis – kritiniu laukeliu. Figūros ėjimas priešinga kryptimi, siekiant ateityje išvengti galimo užstojimo, vadinamas antikritiniu ėjimu.

Loginių kombinacijų turinys remiasi dviejų taktinių idėjų: figūrų veikimo linijų užstojimo ir figūrų atitraukimo grupėmis.

Hanso Feterio uždavinyje po bandomojo žaidimo paaiškėjo, kad pagrindinio plano įvykdymui kliudo juodųjų bokštas: 1. Žf7? Bc5! 2. Vg5+ Bxg5. Panaudojus pirmą paruošiamąjį planą, siekiant atitraukti bokštą iš 4-os vertikalės: 1. Rd8! Bdx8 paaiškėjo, kad laukelio g5 gynyba juodųjų bokštu iš 5-os horizontalės yra pakankama.

Ir tik panaudojus dar vieną paruošiamąjį planą: 1. Bb7! Rxb7 atsiranda galimybė naudoti pirmąjį paruošiamąjį planą – 2. Rd8! Bxd8 ir pagrindinį planą 3. Žf7 Bd5 4. Vf3#. Matas juodųjų karaliui valdove iš laukelio f3 pasidarė įmanomas po to, kai juodųjų rikis, kirsdamas bokštą ant b7, perėjo per kritinį laukelį d5, kurį, besigindamas nuo mato savo karaliui laukelyje g5, buvo priverstas užimti juodųjų bokštas, užstodamas juodųjų rikio veikimo įstrižainę.^[24]

Kiti pavyzdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

J. Kotcas ir K. Kokelkornas 1905 m. skelbia uždavinį su nauja Romos tema. Uždavinyje baltieji gali eiti 1.Ve2 grasindami 2. Rd3 ir 3. Vc2#. Tačiau juodieji gali tai sutrukdyti eidami 1. Re7-g5 2. Rd3 Rxe3. Kad pašalintų šią kliūtį baltieji aukoja žirgą ir atitraukia juodųjų rikį į gretimą įstrižainę: 1. Žd6 Rxd6 (baltieji grasino 2.Že4#). Dabar analogiška juodųjų gynyba yra nepakankama: 2. Ve2 Rf4 3. Exf Kxd4 4. Ve5#. Romos temos esmę sudaro toks juodųjų figūros atitraukimas, kuris veda į pakankamą juodųjų figūros gynybinių pajėgumų susilpninimą, neleidžiantį vykdyti ankstesnės gynybos užduoties. Po šio uždavinio atsirado kitų, paremtų gynybos ėjimo pakeitimo idėja, kuri tapo antra pagrindine mokyklos tematikos sritimi.

Be tematikos plėtros loginės mokyklos vystymasis vyko ir paruošiamojo plano apsunkinimo kryptimi. V. Holchauzeno uždavinyje pagrindinis planas būtų skelbti juodųjų karaliui |matą rikiu iš laukelio f6. Tačiau iš karto tai nepavyksta: 1.Rh4? dėl 1…Bd6. Baltieji įvykdo dviejų ėjimų paruošiamąjį planą, susidedantį iš juodųjų bokšto kritinio ėjimo ir sekančio jo užstojimo kitu bokštu: 1.Re1 Bb3 2. Rf2 Bcb5, ir tik dabar 3. Rh4, grasinant 4.Rf6. Gynybos nebėra: 3…Bb6 4.Bd5#.

Plačią loginės mokyklos tematiką sudaro figūrų sudvejinimas. Viena iš populiariausių – Tertono tema, paprastai vykdoma su skirtingomis figūromis: rikiu ir valdove, ar bokštu ir valdove. E. Brunerio 1910 m. uždavinyje pateiktas dviejų bokštų sudvejinimo pavyzdys. Jame tam, kad juodieji išvengtų pato, baltiesiems reikia patraukti bokštą c4. Bandymas su ėjimu 1 Bf4? nepasiteisina : 1….Kxc5 Bgg4 Kc6 Bc4+ Kd7! Todėl reikia baltiesiems bokštu eiti toliau - 1.Bh4, nes, sudvejinus bokštus, juodųjų karalių matuotų bokštas iš laukelio g4, kartu atverdamas ir rikio laukelyje h3 veikimo įstrižainę: 1….Kxc5 Bgg4 Kc6 3. Bc4#

J.Kotco ir K. Kokelkorno 1911 m. uždavinyje bandymas iš karto žaisti 1. Vh7 su grasinimu 2. Vb1# nepavyksta dėl juodųjų figūrų užstojimo laukelyje e4. Todėl pradžioje reiktų žaisti 1. Vf7 Rd5 2 Va7 Ba4 ir tik dabar 3. Vh7. Dabar juodieji gali kelią užstoti valdovei arba rikiu, ar bokštu, bet tai nepadeda nes dabar juodųjų figūros pačios viena kitai užstoja veikimo linijas ( Grimšo tema) : 3…Re4 4. Vh4#, arba 3...Be4 Vh1#. Šitame uždavinyje matome kritinius figūrų ėjimus, bet jų charakteris skiriasi nuo indiškosios temos. Ten baltieji kritinius ėjimus ir užstojimus atlieka savo figūromis, o čia, gindamiesi priversti daryti juodieji.

F. Palitčas pasiūlė temą, kurioje po paruošiamojo ėjimo juodieji ginasi nebe ta pačia, kaip Romos temoje, o kita figūra. Jo uždavinyje pagrindinis planas 1.Bf5? paneigiamas 1…Rb4. Paruošiamuoju ėjimu 1.Vb2 Rxb2 baltieji atitraukia juodųjų rikį, bet juodiesiems atsiranda galimybė ginti laukelį f8 bokštu, nors tai jų nebegelbsti: 2. Bf5 Bf3 3. Bh5#, nes juodieji bokštu užstojo rikio, gynusio laukelį h5, veikimo liniją. T. Pališas pasiūlė šią temą vadinti Drezdeno tema.^[25]