Lietuvos raštija
Lietuvos raštija savo ištakomis remiasi į runų raštą naudotą su gotais susidūrusių prūsų. Runos Lietuvoje žinomos iš Mindaugo monetų, kuriose yra ir jo vardas parašytas runomis bei kt. Kita vertus, tam tikros simbolinės raštijos atitikmenų galima aptikti gerokai anksčiau – ir ant naujojo akmens amžiaus – neolito apeiginio antgalio aptikto prie Kretuono ežero bei keramikos.
Su krikščionybės atėjimu runas palaipsniui pakeitė lotynų raštmenys, kuriais naudodamasis Mindaugas bei kiti kunigaikščiai rašydavo laiškus lotynų kalba į vakarų Europą bei slavų rašmenys. Kernavėje neseniai yra surasti du geležiniai stiliai, kuriais rašydavo raštus. Juos archeologas Aleksiejus Luchtanas priskiria Traidenio ar šiek tiek ankstesniam laikmečiui, tačiau kokie rašmenys buvo naudojami – kol kas yra neaišku. Slavų rašmenimis kunigaikščiai rašydavo raštus skirtus slavų apgyventomis ir prisijungusiomis su plačiomis autonomijos teisėmis ar prijungtomis prie LDK kunigaikštystėmis.
Dviejų valstybių sąjungos laikotarpiu, kaip rodo pergamentai laikomi M. Mažvydo bibliotekoje, įvairiausiems reikalams buvo naudojami lotyniški, kanceliarinės slavų kalbos ir lenkų kalba rašyti suteikiantys privilegijas, dovanojantys, sprendžiantys ginčus, duodantys teises cechams, draudžiantieji raštai.
Su Martyno Mažvydo ,,Katekizmu" ir Mikalojaus Daukšos ,,Postile" pradėjo plisti ir spauda lietuvių kalba – lotyniškais, o vėliau ir lietuviškais rašmenimis bei raštai. Vienas lietuvių raštijos pradininkų yra Abraomas Kulvietis (g. ~1510 – m. 1545). Baltarusijos istoriografijoje sutinkama neobjektyvių teiginių, suabsoliutinančių slavų kalbos raštiją LDK.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
A. Vilčinskis. Runos. // Lietuvių laikraštis Peterburge. 1905, Nr.40
E. Gudavičius. Runos Stanionių akmenyje. // MADA, t3., 1978, 73-81 psl.