Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Coat of arms of Lithuania.svg
Lietuvos Respublikos
įstaiga ar institucija
Švietimo ir mokslo ministerija naktį.JPG
Pavadinimas Švietimo ir mokslo ministerija
Įkurta 1994
Vadovas Dainius Pavalkis
Adresas A.Volano g. 2/7, Vilnius

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija – Lietuvos Vyriausybės pagrindinė institucija, atliekanti Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir studijų sričių valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendinanti valstybės politiką šiose srityse.[1]

Misija ir tikslai[taisyti | redaguoti kodą]

Ministerija formuoja švietimo ir mokslo politikos įgyvendinimą, numato strateginius tikslus visai sistemai ir pavaldžioms institucijoms, nustato švietimo ir mokslo sistemos valdymo ir finansavimo taisykles. Taip pat nustato būtinus kokybės standartus, stebi, analizuoja bei vertina švietimo, studijų ir mokslo rezultatus, teikia siūlymus švietimo, studijų ir mokslo sistemos gerinimo kryptis nacionalinės politikos formuotojui – Seimui.

Ministerijos misija – kiekvienam prieinamas kokybiškas švietimas ir mokslas, padedantis žmogui tapti visaverte asmenybe, gyvenančią pilietiškai aktyvų, socialiai saugų gyvenimą, kurti kūrybišką, imlią kultūrai, solidarią ir atsakingą visuomenę bei konkurencingumu ir žiniomis grįstą ūkį.

Ministerijos tikslai:

  • Formuoti valstybės politiką formaliojo švietimo (pradinio ugdymo, pagrindinio ugdymo, vidurinio ugdymo, profesinio mokymo, aukštojo mokslo studijų) ir kvalifikacijų sistemos srityje, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą;
  • Formuoti valstybės politiką neformaliojo švietimo (ikimokyklinio ugdymo, priešmokyklinio ugdymo, kito neformaliojo vaikų švietimo, neformaliojo suaugusiųjų švietimo) srityje, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą;
  • Formuoti valstybės politiką mokymosi visą gyvenimą srityje, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą;
  • Formuoti valstybės politiką švietimo pagalbos srityje, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą;
  • Formuoti valstybės politiką mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros, technologinės plėtros srityje, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą.

Struktūra ir vadovai[taisyti | redaguoti kodą]

Ministerija suskirstyta į 4 departamentus bei 25 skyrius[2]:

  • Bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo departamentas:
    Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyrius, Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyrius, Profesinio mokymo ir orientavimo skyrius, Neformalaus ugdymo ir švietimo pagalbos skyrius.
  • Studijų, mokslo ir technologijų departamentas:
    Koleginių studijų skyrius, Universitetinių studijų skyrius, Mokslo skyrius, Technologijų ir inovacijų skyrius, Akademinio mobilumo ir tęstinio mokymo skyrius.
  • Europos Sąjungos paramos koordinavimo departamentas:
    ES paramos valdymo skyrius, ES paramos įgyvendinimo skyrius.
  • Ekonomikos departamentas:
    Švietimo ekonomikos skyrius, Mokslo ir studijų ekonomikos skyrius, Investicijų skyrius, Turto valdymo ir viešųjų pirkimų skyrius.

Savarankiški skyriai: Strateginių programų biuras, Komunikacijos skyrius, Vidaus audito skyrius, Tarptautinio bendradarbiavimo skyrius, Teisės skyrius, Personalo skyrius, Informacinių sistemų ir dokumentų tvarkymo skyrius, Buhalterinės apskaitos skyrius, Bendrųjų reikalų skyrius.

Pavaldžios institucijos:

Šiuo metu LR švietimo ir mokslo ministerijai vadovauja Dainius Pavalkis. ViceministraiRimantas Vaitkus, Edita Tamošiūnaitė, Genoveita Krasauskienė ir Svetlana Kauzonienė. Ministerijos kancleris – Dainius Numgaudis.

Pagrindinės veiklos sritys[taisyti | redaguoti kodą]

Ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Ikimokyklinis ugdymas pagal ikimokyklinio ugdymo programą teikiamas vaikams nuo gimimo iki 6 metų. Institucinis ikimokyklinis ugdymas yra neprivalomas, teikiamas tėvams pageidaujant. Atskirais atvejais (socialinės rizikos šeimų vaikams ar kt.) jis gali būti privalomas. Ikimokyklinį ugdymą teikia valstybiniai bei nevalstybiniai lopšeliai-darželiai, darželiai, mokyklos-darželiai.

Bendrasis ugdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje įdiegta 12 metų bendrojo lavinimo sistema.

Pradinis ugdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Mokiniai, sulaukę 7 metų, pagal Švietimo įstatymą, privalo ateiti į pirmą klasę. Jei tėvai pageidauja ir jei vaikas yra pakankamai brandus mokytis pagal pradinio ugdymo programą, jis gali pradėti lankyti mokyklą ir nuo 6 metų. Pradinio ugdymo programa trunka 4 metus, privalomą pradinį išsilavinimą vaikai gali įgyti mokyklose-darželiuose, pradinėse, rečiau – pagrindinėse ar vidurinėse mokyklose.

Pagrindinis ugdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Įgiję pradinį išsilavinimą, mokiniai pradeda mokytis pagal pagrindinio ugdymo programą, kuri trunka 6 metus. Pagrindinio ugdymo programą įgyvendina pagrindinės, vidurinės, jaunimo, profesinės mokyklos, gimnazijos. Privaloma pagrindinio ugdymo programa sudaryta iš dviejų dalių: I dalis – ketverių metų, įgyvendinama 5–8 klasėse ir II dalis – dvejų metų, įgyvendinama 9–10 (gimnazijos I–II) klasėse.

Lietuvoje mokiniui iki 16 metų mokytis Lietuvoje privaloma. Privalomasis mokymasis paprastai trunka iki 10 klasės. Baigę 10 klasių mokiniai gali pasirinkti laikyti Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą iš lietuvių kalbos, gimtosios kalbos (lenkų, rusų, baltarusių, vokiečių k.) ir matematikos. Baigę 10 klasių ir įgiję pagrindinį išsilavinimą, toliau paaugliai gali mokytis pagal vidurinio ugdymo arba profesinio mokymo programą, arba pagal vidurinio ugdymo programą kartu su profesinio mokymo programa pirmajai kvalifikacijai įgyti.

Vidurinis ugdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Neprivalomas, paprastai trunka dvejus metus (11 ir 12 vidurinės mokyklos ar gimnazijų III–IV klasės). Mokiniai mokosi pagal individualius ugdymosi planus. Į programą gali būti įtraukti profesinio mokymo programos moduliai. Pagal vidurinio ugdymo programą galima mokytis vidurinėse mokyklose, gimnazijose, profesinėse mokyklose.

Specialusis ugdymas[taisyti | redaguoti kodą]

teikiamas ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir visų tipų bendrojo lavinimo mokyklose. Prireikus bendrosios programos gali būti pritaikomos atsižvelgiant į mokinio specialiuosius ugdymosi poreikius. Mokiniams mokykloje ir kitose įstaigose tėvams, pedagogams gali būti teikiama nemokama specialiųjų pedagogų, logopedų, psichologų ir kitų specialistų pagalba. Ar vaikui reikalingas specialusis ugdymas, nustato savivaldybės pedagoginė psichologinė tarnyba ar mokyklos specialiojo ugdymo komisija.

Neformalusis ugdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Neformaliojo vaikų švietimo paskirtis – tenkinti mokinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais.

Neformaliojo vaikų švietimo programas vykdo muzikos, dailės, meno, sporto, kitos mokyklos, laisvieji mokytojai, kiti švietimo teikėjai.

Neformaliai mokantis asmens įgyta kompetencija gali būti pripažįstama kaip formaliojo švietimo programos ar kvalifikacijos dalis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka arba aukštųjų mokyklų nusistatyta tvarka. Vaikų muzikos, dailės, meno, sporto ar kitoje mokykloje išeita ilgalaikio meninio ugdymo programa gali būti pripažįstama kaip profesinio mokymo modulis.

Profesinis mokymas[taisyti | redaguoti kodą]

Profesinio mokymo sistema apima pirminį ir tęstinį profesinį mokymą bei orientavimą. Už profesinio mokymo sistemą atsakinga Švietimo ir mokslo ministerija. Ji taip pat yra didžiosios dalies profesinio mokymo įstaigų steigėja. Dauguma profesinio mokymo įstaigų yra valstybės biudžetinės įstaigos, dalis profesinio mokymo įstaigų (13) – viešosios įstaigos).

Profesinėse mokyklose kartu su kvalifikacija galima įgyti ir pagrindinį bei vidurinį išsilavinimą. Programų trukmė gali būti 2 arba 3 metai, priklausomai nuo to, ar ji skirta įgyti pagrindinį ar vidurinį išsilavinimą, ar ji pritaikyta specialiųjų poreikių turintiems asmenims. Mokymosi trukmė, turintiems vidurinį išsilavinimą, – 1-1,5 metų. Reikalavimus profesinio mokymo programoms nustato Švietimo ir mokslo ministerijos bendrieji reikalavimai ir Profesinio rengimo standartai. Profesinio mokymo programas rengia šio mokymo tiekėjai bendradarbiaudami su darbdaviais. Mokymo programą sudaro 2 dalys. Viena bendra visai šaliai, nustato profesinės veiklos sritis, kompetencijas, mokymo tikslus ir vertinimo nuostatas. Antra – pasirenkamoji, kuri apima mokymo metodus, dalykų programas, mokymo priemones ir kt.

Baigę profesinio mokymo įstaigą ir išlaikę egzaminus mokiniai įgyja profesinę kvalifikaciją. Įgijusieji vidurinį išsilavinimą toliau gali studijuoti kolegijose ar universitetuose.

Neformalusis suaugusiųjų švietimas[taisyti | redaguoti kodą]

Neformalusis suaugusiųjų švietimas skirtas sudaryti sąlygas asmeniui mokytis visą gyvenimą, tenkinti pažinimo poreikius, tobulinti įgytą kvalifikaciją, įgyti papildomų kvalifikacijų.

Neformalųjį suaugusiųjų švietimą gali pasirinkti visi asmenys nuo 18 metų. Neformaliojo švietimo paslaugas teikia 60 suaugusiųjų mokyklų, centrų ar bendrojo lavinimo mokyklų su suaugusiųjų klasėmis visose šalies savivaldybėse, taip pat viešosios ir privačios institucijos.

Neformaliojo suaugusiųjų švietimo plėtra akcentuojama 2008 m. atnaujintoje Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategijoje.

Mokymasis visą gyvenimą – visa mokymosi veikla, vykstanti bet kuriame amžiaus tarpsnyje siekiant tobulinti asmeninės, pilietinės, socialinės ir profesinės srities kompetencijas.

Mokytojų rengimas, kvalifikacijos tobulinimas, veiklos vertinimas (atestacija)[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje dirba daugiau nei 40 tūkstančių mokytojų (kartu su profesinėmis mokyklomis 2009–2010 m. m. dirbo 43 710 mokytojų). Per mokslo metus mokytojai privalo 5 dienas skirti kvalifikacijai tobulinti. Kiekvienoje savivaldybėje veikia mokytojų švietimo centrai, kuriuose pedagogai gali tobulinti kvalifikaciją, šias paslaugas taip pat teikia įvairios nevalstybinės įstaigos. Veikia mokytojų atestacijos sistema. Mokytojų atestacijos nuostatai nustato keturias mokytojų kvalifikacines kategorijas: mokytojo, vyresniojo mokytojo, mokytojo metodininko ir mokytojo eksperto. Mokytojas ar pagalbos mokiniui specialistas savo noru šių nuostatų nustatyta tvarka gali atestuotis ir siekti įgyti bet kurią vieno ar kelių mokomųjų dalykų (ugdymo sričių, profesinio mokymo programų) kvalifikacinę kategoriją.

2008–2009 m.m. buvo atestuota 87,5 mokytojų.

Nuo 2010 metų stojantieji į pedagogines specialybes privalo laikyti motyvacinį testą. Motyvacijos testas leidžia atrinkti labiausiai motyvuotus stojančiuosius. Geriausiai studijuojantieji būsimieji pedagogai skatinami papildoma tiksline 400 litų (apie 115 eurų) stipendija.

Studijos[taisyti | redaguoti kodą]

Studijų ir mokslo politiką Lietuvoje formuoja Seimas, o įgyvendina Vyriausybė, Švietimo ir mokslo ministerija ir kitos ministerijos, Lietuvos mokslo taryba, Valstybinis studijų fondas, Studijų kokybės vertinimo centras ir kt. Studijos vykdomos pagal laipsnį suteikiančias ir laipsnio nesuteikiančias studijų programas. Studijų programos yra dviejų rūšių: universitetinės ir koleginės. Studijos gali būti trijų pakopų: pirmoji – profesinio bakalauro arba bakalauro, antroji – magistrantūros, trečioji – doktorantūros. Pagal formą gali būti skirtingo intensyvumo: nuolatinės ir ištęstinės.

Koleginės aukštojo mokslo studijos[taisyti | redaguoti kodą]

orientuotos į pasirengimą profesinei veiklai, nuolatinės studijos dažniausiai trunka 3 metus, ištęstinės – 4 metus. Praktinis mokymas sudaro ne mažiau kaip trečdalį studijų programos. Baigusiesiems suteikiamas profesinio bakalauro laipsnis. Turintieji praktinės veiklos patirties ir baigę papildomąsias studijas (trukmę nustato pati aukštoji mokykla), toliau gali studijuoti universitetų magistrantūroje.

Kolegines studijas vykdo kolegijos (valstybinės ir nevalstybinės).

Universitetinės studijos[taisyti | redaguoti kodą]

labiau orientuotos į universalųjį bendrąjį išsilavinimą, teorinį pasirengimą, aukščiausio lygio profesinius gebėjimus. Universitetinės laipsnį suteikiančios studijų programos gali būti vientisosios, kai susiejama pirmoji ir antroji pakopa (pvz., medicinos studijos). Nuolatinės bakalauro studijos trunka dažniausiai 4 metus. Ištęstinės – dažniausiai 5 metus. Bakalauro studijų programą sudaro teorinė ir tyrimų dalys. Baigę studijas, absolventai įgyja bakalauro laipsnį. Toliau galima tęsti studijas magistrantūroje, tai trunka 1,5-2 metus. Norintieji rinktis akademinę veiklą po magistrantūros gali studijuoti doktorantūroje (4 metai).

Universitetines studijas vykdo universitetai, akademijos, seminarijos.

Trečiosios pakopos studijos[taisyti | redaguoti kodą]

Trečiosios pakopos (mokslo ir meno doktorantūros) studijas gali vykdyti universitetai arba universitetai kartu su mokslinių tyrimų institutais. Doktorantūros apimtį (trukmę) nustato Vyriausybė.

Laipsnio nesuteikiančias studijų programas (rezidentūros, pedagogų rengimo) gali vykdyti universitetai ir/arba kolegijos. Aukštosios mokyklos gali vykdyti jungtines studijų programas, kurias baigus, suteikiamas jungtinis kvalifikacinis laipsnis, taip pat programas, kurias baigus, suteikiamas dvigubas kvalifikacinis laipsnis. Jungtinis kvalifikacinis laipsnis suteikiamas tuo atveju, kai studijų programą vykdo bent dvi aukštosios mokyklos, paprastai skirtingų šalių. Dvigubas kvalifikacinis laipsnis suteikiamas, kai studijų programa greta pagrindinės studijų krypties reikalavimų atitinka ir minimalius kitos studijų krypties reikalavimus.

Integruoti mokslo studijų ir verslo centrai (slėniai)[taisyti | redaguoti kodą]

Integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) plėtra siekiama sukurti Lietuvoje tarptautinio lygio mokslo, studijų ir žinių ekonomikos branduolius, paspartinti žinių visuomenės kūrimą ir sustiprinti ilgalaikius Lietuvos ūkio konkurencingumo pagrindus.

Slėniai plėtojami pagal atskiras jų plėtros programas, parengtas atsižvelgiant į Integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) kūrimo ir plėtros koncepcijoje nustatytus tikslus, uždavinius, steigimo sąlygas.

Saulėtekio slėnis[taisyti | redaguoti kodą]

Slėnio vieta Saulėtekio alėja, Vilnius
Iniciatoriai Vilniaus universitetas

Vilniaus Gedimino technikos universitetas Fizinių ir technologijos mokslų centras VšĮ „Saulėtekio slėnis

Partneriai VšĮ Šiaurės miestelio technologijų parkas

Lazerių ir šviesos mokslų technologijų asociacija Lietuvos inžinerinės pramonės asociacija LINPRA Žinių ekonomikos forumas VšĮ Intechcentras

MTEP kryptys Lazeriai ir šviesos technologijos

Medžiagotyra ir nanotechnologijos Puslaidininkių fizika ir elektronika Civilinė inžinerija

Tikslas Sukurti integruotą mokslo, studijų ir verslo centrą (slėnį) fiziniams, technologijos ir civilinės inžinerijos sektoriams plėtoti: verslui kurti, fundamentiniam ir taikomajam mokslams, konkurencingiems tarptautinėje rinkoje, plėtoti, aukščiausiosios kvalifikacijos šių MTEP krypčių specialistams rengti.
Skiriamos lėšos 322,232 mln. Lt.

„Saulėtekio“ programos projektai, finansavimas

Projektas Skiriamos lėšos, mln. Lt Finansuojanti institucija
Nacionalinio fizinių ir technologijos mokslų centro kūrimas 200,3 ŠMM
VGTU Civilinės inžinerijos mokslo centro plėtra 18,9 ŠMM
Tarptautinės prieigos lazerinio komplekso „Naglis„sukūrimas“ 11,43 ŠMM
Vismaliukų investicinės inovacinės zonos sukūrimas 19,5 ŪM / privačios lėšos
Nacionalinio fizinių ir technologijos mokslų centro Technologijų perdavimo baro infrastruktūros sukūrimas 10,5 ŪM / privačios lėšos

Santaros slėnis[taisyti | redaguoti kodą]

Slėnio vieta Santariškės – Visoriai, Saulėtekio alėja, Vilnius
Iniciatoriai Vilniaus universitetas

Vilniaus Gedimino technikos universitetas Inovatyvios medicinos centras Gamtos tyrimų centras VU ligoninės Santariškių klinikos VšĮ „Visorių informacinių technologijų parkas“

Partneriai UAB „Fermentas“

UAB „Sicor Biotech“ UAB Teltonika Farmacinės pramonės įmonių asociacija

MTEP kryptys Biotechnologija;

Inovatyvios medicinos technologijos, molekulinė medicina ir biofarmacija; Ekosistemos ir darnus vystymasis; Informatika ir komunikacijų technologijos

Tikslas Sukurti biotechnologijos, molekulinės medicinos ir biofarmacijos, inovatyvių medicinos technologijų, ekosistemų ir darnaus vystymosi, informatikos ir komunikacijų technologijų sektorių plėtrai Lietuvoje skirtą Slėnį, įgalinantį kurti verslą ir plėtoti fundamentinį ir taikomąjį mokslą, konkurencingą tarptautinėje rinkoje, taip pat rengti aukščiausiosios kvalifikacijos specialistus šiose MTEP kryptyse.
Skiriamos lėšos 330,904 mln. Lt.

„Santaros“ programos projektai, finansavimas

Projektas Skiriamos lėšos, mln. Lt Finansuojanti institucija
Jungtinio Gyvybės mokslų centro sukūrimas 125,37 ŠMM
Jungtinio inovatyvios medicinos centro įsteigimas 51,2505 ŠMM
Jungtinio gamtos tyrimų centro (JGTC) įkūrimas 15,030 ŠMM
Informacinių technologijų atviros prieigos centro sukūrimas 5,4 ŠMM
Informacinių ir komunikacijų technologijų (IKT) ir biotechnologijų, inovatyvių medicinos technologijų ir farmacijos (BIO) technologijų parkų ir įmonių plyno lauko investicijų teritorijos inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų įrengimas bei IKT verslo inkubatoriaus ir technologijų centro statyba ir įrengimas 26,770 ŪM
BIO technologijų parko verslo inkubatoriaus 1-os ir 2-os sekcijų pastatymas ir įrengimas 12,905 ŪM
Atviros prieigos vaizdinimo ir branduolinės medicinos tyrimų centro statyba ir įrengimas 13,9 SAM
Gamtos tyrimų centro Eksperimentinės akvariuminės pastato rekonstrukcijas 5 AM

Santakos slėnis[taisyti | redaguoti kodą]

Slėnio vieta Kaunas
Iniciatoriai Kauno technologijos universitetas

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas Lietuvos energetikos institutas

Partneriai UAB koncernas „Achemos grupė“

AB „Kauno tiltai“ UAB „MG Baltic Investment“

MTEP kryptys Darnioji chemija (apimant biofarmaciją)

Mechatronika ir susijusios elektroninės technologijos Ateities energetika (apimant aplinkos inžineriją) Informacinės ir telekomunikacinės technologijos

Tikslas Įkurti Slėnį, kuriame būtų atliekami viešieji ir privatūs tyrimai, steigiamos žinioms imlios įmonės ir teikiamos žinioms imlios paslaugos.
Skiriamos lėšos 254,459 mln. Lt.

„Santakos“ programos projektai, finansavimas

Projektas Skiriamos lėšos, mln. Lt Finansuojanti institucija
Nacionalinio atviros prieigos MTEP centro sukūrimas KTU 117,257 ŠMM
Nacionalinio atviros prieigos Ateities energetikos technologijų mokslo centro sukūrimas 22,5 ŠMM
„Santakos“ slėnio Naujausių farmacijos ir sveikatos technologijų centro sukūrimas 53 ŠMM
Slėnio „Santaka“ technologijų perdavimo ir verslo inkubatoriaus bazės sukūrimas 28,412 ŪM

Nemuno slėnis[taisyti | redaguoti kodą]

Slėnio vieta Kaunas
Iniciatoriai Lietuvos žemės ūkio universitetas

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas Agrarinių ir miškų mokslų centras Kauno technologijos universitetas

Partneriai UAB „Arvi“ ir ko;

UAB koncernas „Achemos grupė“ UAB „Kauno grūdai“ UAB „Utenos mėsa“ ir kiti privatūs partneriai

MTEP kryptys Agrobiotechnologija, bioenergetika ir miškininkystė

Maisto technologijos, sauga ir sveikatingumas

Tikslas Plėtojant turimą bazę, sukurti specializuotą šakinį integruotą mokslo, studijų ir verslo centrą (slėnį) „Nemunas“, turintį infrastruktūrą, tinkamą žemės, miškų ir maisto ūkio sektorių viešiesiems ir privatiems tyrimams bei studijoms, taip pat sąlygas kurti žinioms imlias verslo įmones.
Skiriamos lėšos 190,236 mln. Lt.

„Nemuno“ programos projektai, finansavimas

Projektas Skiriamos lėšos, mln. Lt Finansuojanti institucija
Agrobiotechnologijų, miškininkystės, biomasės energetikos, vandens ir biosistemų inžinerijos MTEP centrų, aukštojo mokslo studijų ir susijusios infrastruktūros plėtra bei mokslo ir studijų institucijų reorganizavimas 80,289 ŠMM
Gyvūnų sveikatingumo, mitybos ir gyvūninių žaliavų mokslo ir studijų infrastruktūros plėtra, mokslinio potencialo konsolidacija 30,303 ŠMM
Maisto mokslo ir technologijų MTEP infrastruktūros plėtra ir mokslinio potencialo konsolidacija 8,433 ŠMM
Integruoto mokslo, studijų ir verslo centro (slėnio) „Nemunas“ Komunikavimo ir technologijų perdavimo centro (KTPC) ir jo infrastruktūros sukūrimo 1 etapas. Atviros prieigos vaisių ir daržovių perdirbimo technologijų modeliavimo laboratorijos steigimas 3,799 ŪM
Integruoto mokslo, studijų ir verslo centro (slėnio) „Nemunas“ KTPC ir jo infrastruktūros sukūrimo 2 etapas. KTPC infrastruktūros ir jo materialinės bazės formavimas 8,828 ŪM

Jūrinis slėnis[taisyti | redaguoti kodą]

Kitaip - Integruoto mokslo, studijų ir verslo centro (slėnio) Lietuvos jūrinio sektoriaus plėtrai programa.

Slėnio vieta Klaipėda
Iniciatoriai Klaipėdos universitetas

Gamtos tyrimų centras

Partneriai Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

VšĮ „Klaipėdos mokslo ir technologijų parkas“ VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija Verslo įmonių asociacijos

MTEP kryptys Jūros technologijos

Jūros aplinka

Tikslas Sukurti slėnį Lietuvos jūrinio sektoriaus plėtrai, skirtą konkurencingam tarptautinėje rinkoje fundamentiniam ir taikomajam mokslui plėtoti, aukščiausiosios kvalifikacijos specialistams Lietuvos jūriniam sektoriui rengti. Skiriamos lėšos 206,842 mln. Lt.

„Jūrinio“ slėnio programos projektai, finansavimas

Projektas Skiriamos lėšos, mln. Lt Finansuojanti institucija
Jūrinio slėnio branduolio sukūrimas ir studijų infrastruktūros atnaujinimas 89,181 ŠMM
Inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų įrengimas bei Klaipėdos mokslo ir technologijų parko infrastruktūros plėtra jūriniame slėnyje 22,239 ŪM
Aplinkos tyrimų laivo įsigijimas 10,5 AM
Žuvininkystės ir jūrinės akvakultūros laboratorijos rekonstrukcija ir įrangos įsigijimas 5 ŽŪM

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Ministerija įkurta 1994 m. liepos 1 d., išskaidžius iki tol veikusią Kultūros ir švietimo ministeriją. Pirmuoju ministru paskirtas prof. Vladislavas Domarkas.

Ministrai[taisyti | redaguoti kodą]

Ministras Paskirtas Delegavusi partija
Kultūros ir švietimo ministrai (1990–1994)
Kuolys 01.jpg Darius Kuolys 1990 m. kovo 17 d. -
Dainius Trinkūnas 1992 m. gruodžio 2 d. -
Švietimo ir mokslo ministerija (nuo 1994)
Vladislavas Domarkas 1994 m. birželio 9 d. -
Zinkevicius.jpg Zigmas Zinkevičius 1996 m. gruodžio 4 d. -
Kornelijus Platelis 1998 m. gegužės 1 d. -
Algirdas Monkevičius (1956).jpg Algirdas Monkevičius 2000 m. spalio 27 d. Naujoji sąjunga (socialliberalai)
Remigijus Motuzas 2004 m. lapkričio 29 d. Lietuvos socialdemokratų partija
Romad.jpg Roma Žakaitienė 2006 m. liepos 6 d. Lietuvos socialdemokratų partija
Algirdas Monkevičius (1956).jpg Algirdas Monkevičius 2008 m. gegužės 27 d. Naujoji sąjunga (socialliberalai)
Gintaras Steponavičius 2008 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis
Dainius Pavalkis 2012 m. gruodžio 13 d. Darbo partija

Ministerijos pastato (A. Volano g. 2/7) istorija[taisyti | redaguoti kodą]

XVI a. viduryje šioje vietoje stovėjo didiko Hornostajaus namas. Vėliau jis priklausė Mikalojui Radvilai Rudajam. 1577 m. Radvila Rudasis dvarelį dovanojo evangelikų reformatų bendruomenei. Tuo metu namas stovėjo dabartinėje šiaurės vakarų korpuso vietoje ir turėjo bokštą su laikrodžiu. Sklypas buvo aptvertas aukšta mūro tvora su vartais į dabartinę Andriaus Volano gatvę.

1639 m. pastatą apgriovė katalikų minia, mat, reformatai buvo apkaltinti šaudę į Šv. Mykolo bažnyčią. 1641 m. evangelikų reformatų bendruomenė buvo iškelta už mūro sienos.

1755 m. miesto pastatų sąraše pastatas yra paminėtas, bet nenusakyta jo būklė.

XIX a. pirmoje pusėje savininkas teisėjas Mikuličius rekonstravo pastatą į trijų aukštų gyvenamąjį namą.

1804 m. universitetas pirko iš Mikuličiaus šį namą. Čia įsikūrė Vilniaus universiteto chemijos kolegija, gyveno profesoriai, tarp jų – Pranciškus Smuglevičius (iki mirties 1807 m.) Pranciškus Smuglevičius gyveno š.v. korpuso p.v. dalies 3-ajame aukšte. Tuo metu jis vadovavo Vilniaus universiteto piešimo ir tapybos katedrai. Čia jis turėjo studiją, kurią lankydavo mokiniai. P. Smuglevičius pirmasis ėmė ruošti Lietuvai dailininkus profesionalus, pirmasis parėmė piešimo ir tapybos dėstymą mokslo pagrindais, vertais aukštosios mokyklos vardo. Pats buvo išėjęs rimtą akademinę mokyklą Romoje ir turėjo daugiametį pedagoginį patyrimą, rengdamas profesionalus dailininkus privačioje dailės mokykloje Varšuvoje.

1809–1810 m. pagal architekto Šulco projektą pastatas rekonstruotas, įrengta amfiteatrinė chemijos laboratorija. 1820 m. pagal architekto Karolio Podčašinskio projektą pastatyta mūro tvora. 1842 m. pastate įsikūrė pirmosios Vilniaus gimnazijos bendrabutis. Matyt, tuo metu buvo pastatytas š.r. korpusas, salė padalinta į du aukštus, jos kupole sudėtos lubos.

1924 m. pagal architekto Julijaus Kloso projektą rūmai rekonstruoti, pritaikyti švietimo kuratorijai. Tada buvo padarytas naujas pagrindinis įėjimas ir nauja reprezentacinė laiptinė su kolonomis š.v. korpuso š.r dalyje, panaikintas XIX a. metalinis stogelis virš jų, įrengtas per du aukštus piliastrinis aprėmintas portalas. Gerokai pakito ir interjeras. Daug kur buvo užmūrytos durys, perstatytos krosnys, įrengti laiptai, dvi poros kolonų. Restauruota salė (panaikintos aukštų perdangos, vietoje langų padarytos nišos, salės apšvietimui iškirsti du arkiniai langai tokie, kaip langas, užmūrytas statant š.r. korpusą. Vietoj šio lango padarytas įėjimas į balkoną, padarytas salės portalas, suvienodintose nišose išmūrytos krosnys. Salės paradinės durys išpuoštos kolonų motyvais, vietoje buvusių dviejų durų vakarinėje sienoje (nišose) įrengtos vienerios per vidurį, suvienodintos iki šiol buvusios skirtingų formų nišos, jose išmūrytos naujos apvalios krosnys.

Po Antrojo pasaulinio karo rūmuose įsikūrė Švietimo ministerija. 1974–1975 m. pastatas rekonstruotas pagal Žvaigždro Drėmos projektą.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]