Lietuvių kalbos kirčiavimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Puslapyje yra unikodo simbolių, kuriuos jūsų naršyklė gali vaizduoti klaidingai. Informacija apie unikodą jums padės susidoroti su šiuo nesklandumu.

Kirčiãvimas lietùvių kalbojè yra viena svarbiausių tarimo ypatybių, atliekančių aiškią skiriamąją (distinktyvinę) funkciją. Lietuvių kalbos kirtis yra toninis, kirčiuotą skiemenį išskiriantis ne tik balso intensyvumu, bet ir skiemens tono aukščio kaita.

Fonetinės kirčio savybės ir reikšmė

Kirčio vieta

Ieškodami skirtumų tarp tokių žodžių kaip li̇̀kime - liki̇̀me - likimè, nèši - neši̇̀ ir pan. susiduriame su supersegmentiniais elementais, kurie įspėja apie skirtingų žodžių tarimą. Visais atvejais vienas kuris skiemuo išsiskiria savo intensyvumu, ilgumu, balso stiprumu iš kitų. Tokia skiemens savybė vadinama kirčiu. Skirtumas remiasi nevienodu skiemens pagrindo, kuriuo lietuvių kalboje gali eiti bet koks balsis, dvibalsis ar mišrusis dvigarsis, ištarimu. Tarkime, jei įrašytume žodį „liki̇̀me“ ir dirbtinai specialiomis programomis sukeistume pirmus du balsius, gautume žodį „li̇̀kime“. Vadinasi, ieškant fonetinių kirčio požymių, turime kreipti dėmesį tik į skiemens pagrindo elementus, kurie kirčiuotame skiemenyje visada ilgesni, energingesni už atitinkamus nekirčiuotus garsus.

Kirtis lietuvių kalboje yra visiškai laisvas: priešingai negu tokiose kalbose kaip prancūzų, latvių, čekų, lotynų ar arabų, kur vyrauja pastovaus kirčiavimo modeliai (kirčiuotas pirmas, antras nuo galo ar paskutinis skiemuo), lietuvių kalboje gali būti kirčiuotas bet kuris skiemuo. Pavyzdžiai: mókytojas, atsiprãšymas, reklamà ir pan. Kaip minėta anksčiau, kirčio vieta žodyje atlieka skiriamąją funkciją, t. y. skirtinga kirčio vieta kartais gali būti vieninteliu skiriamuoju požymiu (pavyzdžiai viršuje).

Kirčio tonai (priegaidės)

Visi lietuvių kalbos kirčiuoti ilgi skiemenys tariami nevienodu intensyvumu: vieni gali būti tariami staigiau, intensyviau, ypač skiemens pradžioje (káltas, mérkti), kitų tarimas lygesnis, pabaigoje balsas gali būti energingesnis (kal̃tas, mer̃kti). Toks nevienodas skiemens (ar jo dalies) pabrėžimas vadinamas priegaide.

Priegaidės atlieka skiriamąją funkciją: jos padeda atskirti žodžius, kurie, niveliavus intonaciją, būtų tariami (ir, beje, rašomi) vienodai (plg. káltas : kal̃tas, mérkti : mer̃kti).

Lietuvių kalboje su priegaide tariami visi kirčiuoti ilgieji skiemenys (tokie, kurių pagrindą sudaro ilgas balsis, dvibalsis arba mišrusis dvigarsis). Priegaidė gali būti tvirtapradė arba tvirtagalė. Pačiu bendriausiu atveju tvirtapradė (plg. „tvirta pradžia“) pažymi tono pokyti iš stipraus į silpną tarimą (alternatyvūs pavadinimai krintančioji, stumtinė), tvirtagalė (plg. „tvirtas galas“) - atvirkščiai - pokytį iš silpno į stiprų arba daugmaž vienodą ilgo skiemens ištarimą (dar vadinama kylančiąja, tęstine). Pasak A. Girdenio, įrodyti šių terminų tikslumą visgi būtų sunku, kadangi tyrimais nustatyta, jog garsą paleidus atbulai priegaidės skiriamos vienodai, todėl, jo nuomone, terminai staiginė ir tęstinė būtų neutralesni. Visgi anksčiau minėti pavadinimai yra tradiciniai, minimi net ir mokyklinėse gramatikose.

Tvirtapradė priegaidė išsiskiria savo staigumu, balso kritimu. Žemaičių tarmėje, danų ar latvių kalbose pasitaiko jos variantas laužtinė priegaidė. Nuo įprastos ji skiriasi tuo, kad balsas, užuot laipsniškai blėsdamas, lūžta staigiai, skiemens gale palikdamas tik likučius.

Tvirtagalė priegaidė gali pasižymėti balso kilimu ir intensyvumo sutelkimu skiemens gale arba net daugmaž lygiu tarimu tiek pradžioje, tiek gale. Jos variantas - kai kuriose lietuvių tarmėse pasitaikanti vidurinė priegaidė, ištariama nuo pradžių iki galo maždaug lygia intonacija.

Ne kiekvieno skiemens priegaidė lietuvių kalboje skiriama vienodai. Dvigarsių ir dvibalsių, kurių pirmasis elementas yra garsas [a] arba [e], priegaidės yra daugiau kiekybinio pobūdžio, todėl šiuo atveju tvirtapradės ir tvirtagalės suplakimas praktiškai neįmanomas. Šių skiemenų prozodiją palydi vieno iš dviejų dvigarsių sandų ilgumas/trumpumas. Tarkime, tvirtapradė priegaidė žodyje káulas pasižymi dar ir elemento [a] ištęsimu. Jis neprilygsta ilgojo [a∙] kiekybei leksemoje vakaras [vã∙karas], todėl laikomas pusilgiu. Tvirtagalė priegaidė žodyje laumė [laũ̯.m̑e̤∙] savo ruožtu šiek tiek pailgina sandą [u̯], kuris taip pat žymimas pusilgiu.

Trumpieji a, e, pailgėję po kirčiu, tariami tvirtagališkai, pvz., sãvas kẽlias.

Gerokai sunkiau skirti priegaides dvigarsiuose, kurių pirmasis elementas - trumpas balsis [i] ar [u], o ypač didelių keblumų sukelia ilgųjų balsių ([a∙], [e∙], [e̤∙], [i∙], [o∙], [u∙]) bei sutaptinių dvibalsių ([ie], [uo]) priegaidės. Pastarieji garsai yra daugmaž vienalyčiai, į du atskirus elementus sunkiai skaidomi, todėl jų priegaidžių skyrimas faktiškai įmanomas tik esant tvirtinamajai intonacijai. Kad nenukentėtų mišriųjų dvigarsių su [i]/[u] priegaidės, siūloma kiek pailginti pirmąjį sandą esant tvirtapradei (plg. gi̇̀nti [g̑i̇̀.n̑t̑i] šalį ir giñti [g̑in̑̃.t̑i] gyvulius), tačiau sunku kažką specialiai pailginti tokiuose žodžiuose kaip košė [kõ·š̑e̤∙] ir košė [kó·š̑e̤∙], kurių skirtingas ilgumas ne visada pasireiškia.

Teorijos

  • XX-ame amžiuje atsiradus įvairiems instrumentiniams fonetinių tyrimų metodams, buvo nustatyta, kad trumpieji lietuvių kalbos skiemenys irgi tariami su tam tikra balso moduliacija - pagrindiniu priegaidės požymiu. Remiantis įvairiomis garso dažnio ir stiprumo kreivėmis, buvo ilgą laiką manyta esant dar vienai - trumpinei priegaidei. Tačiau ši teorija nuginčyta dviem teiginiais:
  1. paskiri trumpieji balsiai - tiek kirčiuoti, tiek nekirčiuoti - tariami visuomet vienodai, todėl neatlieka skiriamosios funkcijos;
  2. balso moduliaciją trumpuosiuose skiemenyse skiria tik prietaisai - žmogui jie nesuvokiami, todėl ir negali būti kalbos sistemos dalis.
  • XIX-ojo amžiaus pabaigoje A. Baranausko ir K. Jauniaus pastebėta balso moduliacija nekirčiuotuose skiemenyse: prieš kirčiuotą skiemenį tariama tvirtagalė, o po kirčiuoto - tvirtapradė - priegaidės. Ši teorija nėra daug nagrinėta, be to, jos aktualumas nėra pabrėžiamas dėl nekirčiuotų priegaidžių skiriamosios funkcijos nebuvimo (pvz., žodžiai vieversėlis [v̑iev̑eȓs̑ẽ̤∙l̑is] arba įlindęs [i∙l̑in̑̃.d̑e∙s] suprantami vienodai nepriklausomai nuo nekirčiuotų skiemenų tarimo).

Žymėjimas

Nei kirtis, nei priegaidės kasdieninėje rašomojoje kalboje nežymimi. Taip daroma tik specialiojoje literatūroje (žodynuose, vadovėliuose, kai kuriuose moksliniuose darbuose ir pan.) arba norint atskirti skirtingas žodžių formas, kurių neteisingas sukirčiavimas iškraipytų prasmę (plg. gražiõs kalbõs ir grãžios kal̃bos).

Žymėjimas rašte

Kaip minėta, kirčio išskyrimą sudaro ypatingas skiemens pagrindo ištarimas, todėl būtent šis ir yra žymimas (o ne visas skiemuo, kas taip pat įmanoma). Kirčiuojant tekstą, užrašoma taip pat ir priegaidė. Galimi trys ženklai, pasiskolinti iš graikų kalbos:

  • gravis, arba kairinis kirčio ženklas ( ` ). Įprastame rašte jis atlieka du darbus:
  1. pažymi trumpą kirčiuotą balsį: sunki̇̀ pasagà, įkyrùsis lèktorius;
  2. dvigarsiuose, kurių pirmasis sandas [i], [u], [e̤] arba [ɔ] bei dvibalsiuose [ui], [e̤u], [ɔi], [ou] užrašoma tvirtapradė priegaidė: užgùitos ši̇̀ršės, jùngti hèrbus.
  • akūtas, arba dešininis kirčio ženklas ( ´ ) turi tik vieną funkciją: pažymi tvirtapradę priegaidę visais kitais atvejais, kurių neapima kairinis ženklas: lygýbės žénklas, senóvės visúomenė;
  • cirkumfleksas, arba riestinis kirčio ženklas ( ˜ ) rašomas tik esant tvirtagalei priegaidei: senẽlių namai̇̃, įpū̃sti šviẽžio kvãpo.

Žymėjimas transkripcijoje

Skiriasi tik vienu aspektu: minėtuose dvigarsiuose su [i], [u], [e̤] arba [ɔ] bei dvibalsiuose [ui], [e̤u], [ɔi], [ou] tvirtapradė priegaidė žymima dešiniu kirčio ženklu: [užgúito∙s š̑i̇̀ȓš̑e̤∙s], [j̑úŋ̑g̑t̑i h̑é̤rbus].

Žymėjimas kompiuteryje

Norėdami užrašyti kirčiuotas raides kompiuteriu, iškart susiduriame su problema: unikodo technologija siūlo tik 33 kirčiavimui reikalingus paruoštus simbolius iš 68 reikalingų. Galimi du sprendimai:

  1. naudoti šriftus, kuriuose trūkstamos raidės įkeltos asmeninio naudojimo srityje (Palemonas, Aistika);
  2. naudoti šriftus, kurie palaiko sujungiamuosius diakritinius ženklus (kompozicines sekas). Kirčiuotos raidės tuomet užrašomos dviem ženklais: įprasta nekirčiuota (pvz., ą) derinama su specialiu kirčio ženklu ( ` , ´ , ˜ ), kuris, priešingai negu įprasti ženklai, „užlipa“ ant norimos raidės. Taip išgaunamas simbolis su kirčiu (ą́, ą̃). Tam tinka abu viršuje paminėti šriftai, taip pat Code2000, pasižymintis didžiausiu suderinamumu su visais kombinaciniais diakritikais.

Abu šie būdai turi savų teigiamų ir neigiamų savybių. Norint gražaus, tikslaus atvaizdavimo, geriau tinka pirmasis; jei svarbesnis suderinamumas, geresnis antras (mat daug kitų šriftų be jau viršuje išvardytų siūlo bent šiokį tokį kompozicinių sekų atvaizdavimą).

Kirčio ženklai lietuvių kalboje papildomi, kasdien nevartojami, todėl negali paveikti įprastos raidžių rašybos. Juos žymint turi būti išlaikomi visi įprastiniai diakritiniai ženklai (nosinės, brūkšniai), iš jų ir taškai ant i. Pagal unikodo nuostatas bet koks sujungiamasis diakritinis ženklas ant „i“ pašalina nuo jos tašką. Jis grąžinamas, prieš kirčio ženklą įterpiant papildomą kombinacinį tašką viršuje (kodas U+0307). [1]

Kaitomų žodžių kirčiavimas

Lietuvių kalbos vardažodžiuose (linksniais kaitomų kalbos dalių) formos kirčiuojamos nevienodai: kartais jų kirtis yra kamiene, kartais nušoka į galunę. Apie tai plačiau straipsnyje „Kirčiuotė“.

Kitų kalbų atitikmenys

Latvių kalboje skiriamos trys priegaidės: laužtinė ( ˆ ), tęstinė ( ~ ) ir krintančioji ( ` ). Latvių laužtinė ir tęstinė priegaidės atliepia lietuvių tvirtapradę (tęstinė dažnai sutampa su lietuvių pirmos kirčiuotės, tai yra, pastovaus kirčio žodžiais, laužtinė su trečios kirčiuotės – kilnojamo kirčio žodžiais), o krintančioji – lietuvių tvirtagalę.[2]

latvių lietuvių būdingi lietuvių kalbos vardažodžių priegaidžių atvejai lyginant su latvių kalbos priegaidėmis
laužtinė ˆ staiginė / tvirtapradė /
krintančioji
´ ir ` tvirtapradžiai (tvirtapradės priegaidės) pastovaus kirčio vardažodžiai (I kirčiuotė)
tęstinė ~ tvirtapradžiai kilnojamo kirčio vardažodžiai (III kirčiuotė)
krintančioji ` tęstinė / tvirtagalė ~ tvirtagaliai vardažodžiai - II, IV kirčiuotės

Toliau pateikiami keturių kirčiuočių lietuvių kalbos žodžiai ir latviški atitikmenys:

tìltas
 
dū́mai káulas kúopa líepa lópa várna mótė
til̃ts dū̃mi kaũls kuõpa liẽpa lā̃pa var̃na mā̃te
rankà
rañkai
rùoka


díegas lángas rýtas úodas žíedas galvà
gálvai
lokỹs
lókiui
ožỹs
óžiui
diêgs luôgs rîts ôds zîeds galva lâcis âzis
šìltas
 
draũgas
sìlts dràugs

Latvių o žymi garsą uo. Kai kurie kirčiuoti žodžiai čia atvaizduoti be brūkšnelių, žyminčių latvių ilgą balsį: rīts, āzis, lācis, žodyje galva ant l nepažymėtas cirkumfleksas ( ˆ ). Lietuvių kuopa gali būti ir trečios kirčiuotės, tarp diego kirčiavimo variantų egzistuoja ir IV kirčiuotė.

Serbų-kroatų kalboje yra keturios priegaidės: trumpinė krintančioji (žymima dvigubu graviu  ̏  ), trumpinė kylančioji ( ` ), ilginė krintančioji (žymima apverstu lankeliu  ̑  arba cirkumfleksu ˆ ), ir ilginė kylančioji ( ´ ). Kylančiosios šios kalbos priegaidės yra naujesnės. Žodžiai turintys trumpinę krintančiąją priegaidę neretai sutampa su lietuvių tvirtapradžiais etimologiniais atitikmenimis, o ilginės krintančiosios žodžiai – su lietuvių tvirtagaliais atitikmenimis.[2]


béržas
 
dū́mas kúopa líepa vìlna nýtis
bẽrza dū̃mi kõpa liẽpa vil̃na nī̃ts
brȅza
 
dȉm kȕpa lȉpa vȕna nȉt
draũgas var̃gas grindà
griñdą
rankà
rañką
žiemà
žiẽmą
barzdà
bar̃zdą
dràugs vàrgs gr̀īda rùoka zìema
drûg vrâg gréda
grêdu
rúka zíma
zȋmu
bráda
čakavų tarmė rūkȁ zimȁ brādȁ
rusų kalba drug vrag ruká zimá borodá

Tačiau yra nemaža ir pagal minėtus dėsningumus neatitinkančių žodžių. Pvz., lietuvių kalbos linksniuojamų žodžių tvirtagalis pastovus (kamieno, pirmos kirčiuotės) kirtis, o latvių cirkumfleksas, kuris dažniausiai atitinka lietuvių tvirtagalius kilnojamo kirčio žodžius (trečios kirčiuotės).

gýsla júosta kiáunė málka púodas síena síetas šlúota úoga úosis
dzîsla jôsta caûne malka pôds siêna siêts slôta ôga ôsis
žȉla sȉto

Lietuvių tvirtagalis kirtis, o latvių taip pat, nors dažniausiai lietuvių tvirtagalę atitinka latvių krintančioji:

jėgà
jė̃gą
ievà
iẽvą
lomà
lõmą
žolė̃
žõlę
šalnà
šal̃ną
šarmà
šar̃mą
jẽga iẽva lãma zâle salna sarma
ȉva slána
slânu

Lietuvių tvirtapradė priegaidė, o serbų-kroatų – ilginė krintančioji, nors dažniausiai lietuvių tvirtapradei atliepia trumpinė krinančioji priegaidė:

galvà
gálvai
gývas jáunas núogas sūnùs
sū́nui
liáudis
glava
glâvu
žȋv jûn nâg sȋn ljûdi

Šaltiniai

  1. [1]
  2. 2,0 2,1 Skardžius, Pranas (1968), Lietuvių kalbos kirčiavimas, Čikaga, p. 14-15 

Literatūra

  • Girdenis, A. Teoriniai lietuvių fonologiniai pagrindai. - Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003.
  • Pakerys, A. Lietuvių bendrinės kalbos fonetika. - Vilnius: Žara, 1995.

Nuorodos