Diakritiniai ženklai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Raidė a su akūtu

á
 
Diakritiniai ženklai

kirčio ženklai

akūtas ( ´ )
dvigubas akūtas ( ˝ )
gravis ( ` )
dvigubas gravis (  ̏ )

įgaubtasis lankelis ( ˘ )
išgaubtasis lankelis ( ̑ )
paukščiukas ( ˇ )
sedilė ( ¸ )
cirkumfleksas ( ˆ )
du taškai ( ¨ )
taškas ( · )
kojelė ( ̡ )
ragelis ( ̛ )
brūkšnys ( ¯ )
nosinė ( ˛ )
žiedas ( ˚ ) ( ˳ )


Ženklai, kartais naudojami
kaip diakritiniai

apostrofas ( )
perbrauka ( ◌̸ )
dvitaškis ( : )
kablelis ( , )
brūkšnys ( ˗ )
tildė ( ~ )
titlas (  ҃ )

Diakritiniai ženklai (gr. διακριτικός, diakritikós – „skiriamasis“) – prie fonogramų pridedami ženkleliai – taškeliai, brūkšneliai, kabliukai ir pan., kurie žymi ypatingą tarimą arba kirčiavimą nuo kitų panašių žodžių.[1] Diakritiniai ženklai būna virš arba po fonogramos, nors kai kurie galimi ir kitose vietose. Tie patys diakritiniai ženklai įvairiose rašto sistemose (arabų, indų, lotynų) turi skirtingą reikšmę. Diakritiniai ženklai plačiai vartojami transliteracijoje ir fonetinėje transkripcijoje norint tiksliau pažymėti kalbos garsų tarimą.

Įvairovė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Diakritiniai ženklai naudojami įvairiose fonografinėse rašto sistemose: abėcėlėse, abugidose, abdžaduose ir skiemeninėse abėcėlėse.

Abėcėlių diakritiniai ženklai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiausia diakritinių ženklų turi lotynų raštas. Čia labiausiai paplitę šie ženklai:

  • (˙) taškas viršuje
  • (.) taškas apačioje

Ženklai, naudojami kaip diakritiniai ir kitoms reikmėms:

Lietuvių kalboje naudojami kairinis, dešininis bei riestinis kirčiai, žymintys, dažniausiai žodynuose, žodžio kirčiavimą bei priegaidę. Raidės su paukšteliais (č, š ir ž) laikomos kaip atskiros raidės nuo c, s ar z ir yra savarankiškos rikiavime. Raidės su nosinėmis (ą, ę, į ir ų), brūkšneliais (ū) ir taškeliais (ė) taip pat yra laikomos savarankiškomis, bet rikiavime neturi savarankiškumo. Pažymėtina, kad lietuvių kalboje nėra žodžių prasidedančių ų ir ę raidėmis.

Ne visi atskiri ženklai yra diakritiniai. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje taškeliai ant i ir j nėra diakritiniai ženklai, o tų raidžių dalys. Bet būna taip, kad vienoje kalboje ženklas yra diakritinis, o kitoje ne. Pavyzdžiui, portugalų, ispanų ir katalonų kalbose u ir ü yra kaip paprastos raidės, o estų, vengrų, turkų ir azerių kalbose jos laikomos specifinėmis.

Skiemeninių abėcėlių diakritiniai ženklai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Yra labai negausūs. Vienas tokių diakritinių ženklų pavyzdžių galėtų būti nigoris, naudojamas japonų rašte. Šis ženklas, prirašomas prie tam tikrų silabogramų, suskardina pirmąjį silabogramos priebalsį. Tokiu būdu sa virsta za, ta virsta da ir pan.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Diakritiniai ženklai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003