Ė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuvių abėcėlė
Raidė „Ė“ sans-serif ir times šriftu
A Ą B C Č D
E Ę Ė F G H
I Į Y J K L
M N O P R S
Š T U Ų Ū V
Z Ž        

Ė ir ė – „E“ raidės pagrindo rašmuo su diakritiniu ženklu tašku. Devintoji lietuvių abėcėlės raidė. Pirmą kartą pavartota 1653 m. D. Kleino gramatikoje.

Anot kalbininko G. Subačiaus, ė raidė yra unikali, jos neturi jokia kita pasaulio kalba.[1] Vis dėlto raidė ė dar naudojama bent jau šajenų kalboje, bet ten ji žymi šnabždamąjį balsį. Šie šnabždamieji balsiai šajenų kalboje visi žymimi tašku virš raidės, taigi ir e.[2]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Ugnius Antanavičius (2019) Pokalbis su filologu G.Subačiumi: kaip atsirado bendrinė lietuvių kalba ir kodėl turime Ė, bet praradome W? 15min.lt
  2. „Cheyenne Pronunciation and Spelling Guide“. Native Languages of the Americas website. Nuoroda tikrinta 2021-01-26.

Kodai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Simbolis Ė ė
Unikodo pavadinimas LATIN CAPITAL LETTER E WITH DOT ABOVE LATIN SMALL LETTER E WITH DOT ABOVE
Koduotė dešimtainė šešioliktainė dešimtainė šešioliktainė
Unikodas 0 U+0116 0 U+0117
UTF-8 0 00 0 00
NCR � � � �
ISO 8859-13, Windows-1257 0 CB 0 EB


Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas Ė